apie darbų šlifavimą

Pastaruoju metu daug galvoju apie įvairių rūšių darbų šlifavimą. Išbaigtas, nugludintas, apmąstytas ir permąstytas darbas gražu. Bet ne visada. Gana dažnai surandu tokiu nuotraukų ar piešinių, kur viskas taip iškrapštyta, kad net koktu žiūrėt, nufotošopinta iki visiškos nerealybės. Nesakau, kad fotošopas yra blogai, tiesiog… Gal čia tinginiškas požiūris, bet aš savo nuotraukas kiek įmanoma vengiu retušuot, taisyt, karpyt ir panašiai, lygiai kaip ir piešinius. Žinoma, prie piešinių reikia ilgiau, krupščiau padirbėt. Tačiau nuotraukos, mano kuklia nuomone, yra tik akimirkos pagavimas, ne joks menas. Svarbu jų kompozicija, spalvų deriniai, šviesotamsa, bet pasak Aristotelio, naujos tikrovės jos nekuria, tik užfiksuoja jau esamą.
Kiek sudėtingiau man galvot apie darbą su literatūra. Nežinau, nuoširdžiai nežinau, kaip gimsta kūriniai. Esu parašiusi keletą menkaverčių eilėraščių, daugybę įžangų didingų užmojų ir planuotai sudėtingų siužetų kūriniams. Bet viskas ir sustoja ties pradžia. Nežinau, neįsivaizduoju, kaip reikia dirbti su literatūra.