Skaityti sunku

Skaityti sunku, ar ne? Susikaupti į tas keistais ritmais pasikartojančių ženklų eiles, kurios lyg ir pririša akis prie savęs, bet lyg ir leidžia nuklysti į lankas, pamiršti, apie ką pasakojama.

Skaityti sunku, o taip. Kai į akis įlenda tekstas, ilgos raidžių gyvatės, aplinkiniai daiktai, veiksmai ir žmonės staiga ima reikalauti dėmesio. Palubėje šviečianti lempa savo spinduliais siekia sugriebusi blakstienas užversti vokus atvirkščiai, kad tik akys žiūrėtų viršun. Ant sienos kabančiose fotografijose ir paveiksluose žmonės ir kiti objektai ima nevalingai, trūkčiodami bėgioti, lankstytis, mojuoti ir be balso šaukti pas save. Paukščiai už lango ima čiulbėti iš visos savo mažos keistos gerklės. Kaimynai, sugyventiniai ir šeima prisimena nepatenkintus savo poreikius.

Bet nieko nėra baisiau, kai nuosavas protas, verčiantis akių pervarytas eilutes eilutes į smegenų chemijai suprantamus signalus, ima veikti savarankiškai ir nebekontroliuojamai. Ima matyti paraleles, metaforas ir aliuzijas, kurių tekste nėra, pakelia senus prisiminimų foliantus arba tiesiog uždainuoja.

Bet kitiems skaityti nesunku. Jie ne tik randa laiko šimtams ir tūkstančiams ornamentuotų puslapių. Jie ne tik turi kažkokius stebuklingus jėgos laukus, atstumiančius bet kokį išorinį kišimąsi, bet ir sugeba savo protus stipriai laikyti už vadelių, įkirtę aimanuojančiam protui sukruvintus žąslus. Ir tikriausiai tie valios žąslai taip įbaugina atmintį, kad ši kruopščiai konspektuoja akyse varvančias eilutes ir vėliau pasiruošia paslaugiai ištiesti medžiagą, lyg ji būtų tik tik skaityta.

 

Vaikų literatūra Lietuvoje ir Turkijoje iki 1900 metų

Dar gana daug mokslininkų-literatūrologų teigia, jog literatūra yra nedalomas, vientisas procesas, jog nereikia išskirti daugiau nei regioninių šakų. Tačiau bendrojoje literatūros istorijoje išskiriami tokie procesai kaip, pavyzdžiui, išeivių literatūra. Dėl vaikų literatūros, kaip savitos proceso dalies, išskyrimo yra daug diskusijų, kai kurie autoriai nelinkę sutikti su jos išskyrimu, tačiau pasaulyje šis literatūros procesas turi savo vietą, savo auditoriją ir kūrėjus, tyrimus. Šios esė tikslas yra išsiaiškinti kaip vaikų literatūra įsiliejo į Lietuvos ir Turkijos literatūrinius procesus iki 1900 metų ir atsakyti į klausimą, į kurią šalį ši literatūros proceso dalis atėjo lengviau.

Tam, kad galėtume kalbėti apie vaikų literatūrą Lietuvoje ir Turkijoje, reikia žinoti, kas tai yra vaikų literatūra, kam ji skirta ir kaip ji atsirado.

Read more »

Kaip gaminau Adana kebabi arba kaltas oras

Adanos kebabas kilęs iš Adanos, penkto pagal dydį Turkijos miesto. Šis patiekalas taip pat vadinamas kıyma kebab arba tiesiog kapotos/maltos avienos arba jautienos kebabas, visoje Turkijoje paplitusios visokios jo variacijos. Pačios žymiausios – originalusis Adanos kebabas ir Urfos kebabas. Jie skiriasi tik tuo, kad pirmasis yra labai aštrus, o antrasis švelnus. Ne gana to, ir patiekimas kartais labai skiriasi: tradiciškai šis kebabas, kaip ir dauguma kitų, patiekiamas lėkštėje su bulguru (pilavo rūšis), daržovėmis ir pide duona, tačiau greito maisto užkandinės Adaną tiekia kaip diuriumą – tiesiog suvyniotą į lavašą su svogūnais, petražolėmis ir pomidorais.

Taigi, kaip sugalvojau, kad reikia ir man užsirišt Usta prijuostę? Ogi beieškodama garstyčių sumuštiniui (apie firminius 8 sluoksnių 12 ingredientų sumuštinius kitąkart), radau pipiriukų stiklainiuką. Kažkada nusipirkau pas Ibrahimą Vilniuje, parvežiau mamai, ale baisiai aštrumų mėgėjai, ir visi tą stiklainiuką užmiršo. O surastas jis sukėlė aštrią prisiminimų iš Miliyet aišktės Bursoje bangą. Ten buvo skaniausias Adana kebabas.

Taigi, ko reikia, kaip ruošt ir kokių klaidų nedaryt.

  1. 500g jautienos, arba jei esate buožės, avienos kumpio (pasaugokit ir šaukštą lajaus, jis padės geriau sulipinti). Būtų puiku, jei tai būtų kumpis, bet tiks ir faršas.
  2. 1 didesnis svogūnas
  3. 1 saldi paprika, dėl spalvos geriausia raudona
  4. 1/2 šauktšelis kalendros
  5. 1/2 šaukštelis kumino
  6. 1 šaukštelis sviesto (jei tai aviena su daug lajaus, nebūtina)
  7. 1 – 3 šaukštelis pul biber (raudona malta aštri paprika, čili maltas). Toks neaiškus kiekis, nes priklauso aštrumas. Dėjau vieną, ir kaip vakar sakiau, gavosi Urfa, t.y. neaštrus, o mes norim Adanos, tai yra aštraus.
  8. truputis alyvuogių aliejaus
  9. Druskos ir juodų pipirų.

 

Labai labai smulkiai sukapokite mėsą. Kadangi tai nuobodus darbas, tiks ir faršas, bet kapota – tr00. Supjaustykite svogūną ir sviestą labai smulkiai ir sudėkite viską į mėsą. Papriką sumalkite su blenderiu į tyrę (žinoma, prieš tai papjaustę). Aš, kad būtų įdomiau, sumaliau dar ir česnako porą galvučių ir konservuotą aštrų pipiriuką. Viską supilkite į mėsą, pridėkite prieskonius ir suminkykite.

 

Apie kepimą – didžiausia mano klaida, buvo tai, kad gyvenu bute ir mano kaimynai bijo gaisrų, gyvatės. Tad balkone kepsninės neužkurt. Ko gero, palaukite bent jau pavasario.

O jei esate kaip aš, pamatėt ir reikia, tai įmanoma ir ne ant atviros ugnies. Jei orkaitėje yra režimas iešmams, sveikinu. Jums reikėtų kokių 2,5 – 3cm pločio ir 0.5 cm storio bet kokio ilgio iešmo. Nuo plonesnio mėsa tiesiog nukris. Arba tiesiog imkit groteles.

Sudrėkinkite mėsą trupučiu vandens ir lipinkite ant iešmo. Forma neturėtų būti kaip kokia dešrelė, o plokščia, plona, nes reikia greitai iškepti. Orkaitę (nes gi dabar žiema ir  kaimynai gaisrininkai) įkaitinkite apie 230 – 250 laipsnių, kad primintų grilį. Aš buvau užstačius kaitinimą iš viršaus ir varčiau. Dugne įdėkite skardą riebalams gaudyt, o mėsos kotlečiukus dėkit ant grotelių. Jei sugebėsit padaryti kebabą piršto ar panašiai storio, vienai pusei orkaitėj turėtų užtekti iki dešimt minučių, kai iškepa apverskite, dar labiau užkelkit temperatūrą, paskrudinkit ir traukit. Jei kepate lauko kepsninėje, procesas žymiai greitesnis.

 

Patiekiant, svarbu nepamiršti, kad čia visiškai netinka bulvės jokioje savo formoje ir kečupas. Netinka ir viskas. Jei per sausa, užpilkite turkiško jogurto (ne ayrano, o padažinio, yra maximoj). Prie Adanos, ypač, jei jums pavyko tikrai aštriai, tinka salotos iš įvairių daržovių būtinai su daug citrinos, bulguras (yra pas Ibrahimą), ryžiai, pupelės, lavašas tiek vyniojimui, tiek plėšymui, pide, kurios Lt nemačiau, naminė duona. Užsigerti tinka ayranas (negaliu jo pakęst), arbata ir labai labai šaltu vandeniu skiestas svarainių sirupas.

 

Kodėl man gavos kiofte, tai yra paprastas kotlečiukas? Na nebuvo jis toks jau varganas ir neįdomus. Kadangi namie buvo kiaulienos, tai nesivarginau bristi iki parduotuvės ir švaistytis. Tačiau kiauliena ne didžiausia bėda. Kaip Adanos kebabui, pridėjau per mažai pul biber – tų aštrių ale čili pipiriukų, atsimušus ranka. Taip pat, ko gero, padariau kebabo paplotėlius per storus, todėl jie labiau troškinosi išleisdami daug riebalų nei greitai iškepė neišleidę daug drėgmės. Ir taip, neturėjau kumino.

Afiyet olsun!

 

 

2011 atradimai

Fetih – Užkariavimas. Premjera 2012, Biudžetas 17mln lirų. Turkai pasakoja, kaip jie supranta Konstantinopolio paėmimą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=5HoR9_VdAXc

Julian Smith juokeliai ir dainos

httpv://www.youtube.com/watch?v=BuRuwR2JSXI&feature=related

Dj Yoda ir jo How to Cut an Paste miksų serija

httpv://www.youtube.com/watch?v=7mSJ9BHcUhc&list=FL2EyQV9VDrj07CoyT3oTlIw&index=129&feature=plpp_video


Sesijos priešas, smegenų džiovintuvas ir naujoji mada, pražudžiusi daugybę valandų. Nesigailiu.

Taip pat įvairūs pasiekimai:

pagaliau aplankyta Turkija,  Trečio Kurso Krizė, Tomer’yje sugadintas supratimas apie gerą mokymą, trūkčiojanti UrčSklepuko veikla, naminiai muilai, pagaliau pavykęs naminis vynas ir atėjęs supratimas, kad velns, reik domėtis, kuo norisi domėtis.

Šiemet pažadu, tikrai tikrai, daugiau čia rašyti, bandyti blevyzgoti pas kitus komentaruose, susirasti padorų darbą ir skaityti skaityti skaityti.

 

 

 

 


2011 blogorama

Ta proga, kad banga kyla, įpilsiu lašiuką ir aš.

Ne viskas sukurta 2011, bet apsižioplinus tesurasta šiaip ne taip.

gražios, senos, naujos ir bais įspūdingos knygos ir jų iliustracijos akių paganymui.

apie rašymą ir grafomaniją pasakoja Sandra Bernotaitė. Reikės susišaudyti knygą.

Įdomus meno žinių spragų užlopymas įdomybėmis su Aiste Paulina.

Smagios įžvalgos apie pasaulį.

Uzbekės blogas su turkiškais receptais angliškai.

Plečiam akiratį ir fonoteką dinozaurams padedant.

Gal dar ką atrasiu savo Ryderyje… Atradimai bus vėliau, pastaruoju metu bais pykstuos su kontuperiu.

 


Kuo save laiko lietuviai (nuomone)

Lenkų paskaitos namų darbai.

lietuviams reiškia būti Vidurio Rytų Europos gyventojais?

Mes negalime pasirinkti gimimo vietos, tačiau pasaulį išvydus vienoje ar kitoje pasaulio vietoje, visam gyvenimui gauname apibūdinimą: afrikietis, azijietis ar rytų europietis. Lietuva, pagal įvairius apibrėžimus, priskiriama Vidurio Rytų Europai. Ir neretai lietuviai bando tokio apibūdinimo išsiginti. Ką jiems reiškia būti Vidurio Rytų Europos gyventojais ir kodėl kartais bandoma vadintis kitaip?

Lietuva visą laiką buvo ribinis kraštas: paskutiniai pagonys katalikų ir stačiatikių apsuptyje, vėliau – paskutinė krikščioniškos Europos tvirtovė prieš Aukso ordą, riba tarp Vakarų ir Rytų blokų, dabar – viena iš Europos Sąjungos paribio šalių. Karų metu per mūsų šalį neretai ėjo fronto linijos, per įvairiausius padalijimus ji atitekdavo tai Rytams, tai Vakarams. Todėl gana sunku apsispręsti, kaip vadintis.

Dabartinių lietuvių mąstyme tvirto apibrėžimo, kas jie yra, nerastume. Po įstojimo į ES daug kas laiko save vakariečiais, ypač jaunimas, o štai vyresnio amžiaus žmonės neretai su nepaaiškinamu ilgesiu prisimena sovietinius laikus ir priskiria save Rytams. Vidutinio amžiaus žmonės, suaugę permainų laikotarpiu, sau tinkamo apibrėžimo kartais tiesiog neranda. Oficialioje valstybės retorikoje teigiama, jog Lietuva – vakarietiška šalis, lyg pamirštant, kuriam geografiniam regionui ji priklauso, tą patį teigia ir vietinė žiniasklaida. O kai užsienio spaudoje pasirodo straipsnių, vadinančių Lietuvą Rytų Europos šalimi, pasipila pasipiktinimo banga, dažniausiai sukelta jaunimo.

Jaunimas savo apibūdinimą sieja su kultūra, gyvenamąja aplinka. Daugelis jaunuolių, gimusių jau po Nepriklausomybės atgavimo, mažai ką težino apie sovietinius laikus, nesidomi savo tėvų jaunyste ir pažįsta tik juos supantį, gerokai vakarietiškesnį pasaulį. Istorijos pamokose išmokti dalykai, emigravę draugai ir pažįstami, spaudoje nušviečiamos istorijos jiems sukuria įspūdį, jog būti Vidurio Rytų europiečiu nėra gerai. Nesidomėjimas savo šalies istorija ir kultūra neleidžia jaunimui suprasti, kokia turtinga ir iš tiesų specialistų žinoma Lietuva yra.

Nors jauni lietuviai neretai vengia vadintis vidurio rytų europiečiais, nėra ko gėdytis būti lietuviu iš Vidurio Rytų Europoje esančios mažos, užsienio masėms nežinomos Lietuvos. Nes Vidurio Rytų Europa tėra geopolitinis terminas, kuris tikriausiai rūpi tik politikams ir verslininkams. Lygiai kaip mums nesvarbu, ar iš Azijos atvykęs svečias yra iš Pietryčių ar iš Vidurio Azijos. Nesvarbu, nes jis iš Azijos, ir tiek. O mes esame iš Europos.

Lietuviai yra gana susiskaldę dėl požiūrio į savo geopolitinį apibūdinimą: įvairaus amžiaus gyventojai vadina save skirtingai. Tačiau vadintis rytų ar vakarų europiečiu nėra skirtumo, nes tiek prancūzas, tiek lietuvis yra europiečiai. Kaip ir žemaitis ir aukštaitis yra lietuviai.

 

Vegetarai Lietuvoje: besiginantys ar puolantieji?


Tereikėjo užsiminti apie mėsos valgytojus ir vegetarus viename socialiniame tinkle ir į šonus pažiro dešimtys aistringų komentarų. Kas buvo diskusijos dalyviai ir kodėl kilo kelias valandas trukęs intensyvus konfliktas?

 

Dalį vegetarų tikriausiai tektų pavadinti „mados vegetarais“. Tokie kelis mėnesius garsiai rėkia visai gatvei ką valgo, restorane šokdina padavėjas, o  vakarais paslapčia ryja sumuštinius su rūkyta šonine, karališku sluoksniu sviesto ir užgerdami saldžiu pieneliu . Po kurio laiko lyg niekur nieko vėl grįžta prie įprastinio, „tradicinio“ raciono. Tokie į mėsėdžius, kokiais giliai širdyje laiko ir save, per daug dėmesio nekreipia ir didelių konfliktų dažniausiai nekyla.

 

Dar vieni ramūs ir „nepiktybiški“ vegetarai yra priversti taip maitintis dėl sveikatos problemų: skrandžio opų, fermentų trūkumo, kraujo ir kitų ligų. Tokio žmogaus vegetaru nepalaikysi, kol pasikvietęs į savo virtuvę nepasiūlysi užkąsti, o tas lyg nusikaltęs nudėbs akis.

 

Baisiausi ir mėsėdžiams pavojingiausi yra etiniai vegetarai ir veganai. Tai dažniausiai jauni žmonės: paskutinių klasių mokiniai ir studentai. Prisiskaitę dvasingų knygų ar propagandos apie žmones nuodijančią maisto pramonę, prisižiūrėję graudžių filmų apie gyvūnų kankinimą fermose, jie stoja į frontą prieš visus pasaulio mėsos valgytojus. Neduokdie, pasigirsi jiem, kokį dieviškai skanų, svieste paskrudusį kepsnį vakar valgei…

 

Gerbiamas skaitytojau, vegetaras ar ne, nepamanyk, kad palaikau įmones, antibiotikais šeriančias vargšes kiaulaites ar Sibiro medžiotojus, pjaunančius lokius tik dėl tulžies ir paliekančius lavonus tiesiog miške po grybautojų kojomis. Tikrai ne, tiesiog nemanau, kad lindimas į svetimą lėkštę gali tai sustabdyti. Veganai turi ypatingai gražių ir sveikintinų minčių ekologijos klausimais, nors tai irgi jau tapo gana nuvalkiota mada. Kaip priešingos barikadų pusės atstovei, prisiekusiai mėsėdei, labai smagu žiūrėti, kaip Lietuvoje pamažu vystosi „švarios“, be neaiškių priemaišų gaminamos kosmetikos verslai, kaip skatinama patiems gamintis buitinę chemiją iš sodos ir citrinos sulčių ir kitos iniciatyvos. Visa tai tikrai sveikintina.

 

Tačiau etiniai veganai ir vegetarai vargu ar sulauks didelio palaikymo dėl savo neretai įkyraus, vos ne davatkiško aiškinimo, apie „lavonų valgymą“. Ne vienas mano pažįstamas yra nutraukęs bendravimą su tokiu radikalu. Susidaro įspūdis, jog vegetarai ar veganai savo požiūrį propaguoja ne visai ta linkme. Suprantama  – kiekviena mažuma nori tapti dauguma. Tačiau piktai prieš kitaip valgančius nusiteikę vegetarai ir veganai nieko nepasieks. Kai visą  laiką girdi tą pačią mantrą apie suvalgytus lavonus ir sąžinę spaudžiančias gyvūnų sielas, nesinori turėti nieko bendra su vegetarais. Tačiau, jei dabar užguitais ir neišklausytais besijaučiantys Lietuvos vegetarai trumpam nutiltų, tyliai paruoštų kokį ypatingą savo patiekalą ir draugiškai pasikviestų mėsėdžius pavalgyti kartu, galbūt būtų galima žmogiškai, be įgrisusių pravardžių, pakalbėti apie elgesį su gyvūnais.

 

p.s. Ačiū Aistei Paulinai už pagalbą. :)

 

 

Musulmonų problemos, arba neklausykit imamo

Diskusija šiandien prasidėjo nuo tekstuko pratybose apie kirpyklas. Dėstytojas pradėjo juokaut, kaip čia yra, kad vyram užtenka kelių minučių prie veidrodžio, o merginoms ne..

Tada kažkas paminėjo Bulent Ersoy, turką dainininką, kuris daba rjau yra moteris. Ir dėstytojas, nekaltai paklausė, ką mes manom apie lyties keitimo operacijas.

 

Svarboka detalė, kad mūsų klasėj yra dešimt, trys – oficialūs katalikai, iš kurių realiai tiki ir praktikuoja vienas, visi kiti – musulmonai. Tai du “katalikai” teigė, kad tai žmogaus pasirinkimas, gruzinas pareiškė, kad tai baisi nuodėmė ir jis vos ne atsisakytų savo vaiko, jei tas sugalvotų tapti moterimi. Du iš septynių musulmonų pareiškė, kad sutinka su “katalikais”. Kiti – kad tai prieštarauja islamui. O viena, uzbekė musulmonė, vos ne pasiuto. Kiek vėliau supratom, kad ji tik neseniai priėmus islamą, žinot kaip būna su tais įtikėjusiais naujai.

Po pertraukos grįžus abi uzbekes musulmones radau gana piktai diskutuojančias apie tikėjimo parėmimą (čia kur minėjau guglepliuse). Giulzade, liberali musulmonė, teigė, kad jai pagrindinis šaltinis yra Koranas ir jį bando suprasti skaitydama ne tik musulmonų interpretacijas, bet ir vakarietiško požiūrio aiškinimus. O štai Julia remiasi tik Koranu ir hadisais bei tuo, kaip tai paaiškina jos Korano mokykloj. Giulzade taip ramiai, mandagiai šneka, ta su savo skara tuo užvirs, atrodė.

tada atėjo dėstytojas, pamatė kas per situacija ir sako, dai pašnekam. Pradėjo jis nuo pačios pradžios, TR įkūrimo. Ir Julia pasipiktino, kodėl burkos uždraustos (pati dėvi net ne paltą, o tą super plačią suknelę iki žemės ir su skara, matyt, norėtų ir burkos). Halil Bey atsako, kad režimas save saugo. Šiuo atveju, tai yra kiek iškreipta demokratijos forma, kurios vienas iš būdų apsisaugoti yra burkų draudimas. Apie dabartinę partiją jis atsisakė kalbėt.

Tada parėjom prie skarų. Paklausėm Saros Egiptietės, kodėl ji su skara. Atsakė, kad todėl, kad ji musulmonė. Nes Korane parašyta, kad reikia. Giulzadė tik kreivai šypsojo. O kodėl Julia su skara? Halil Bey jos nebeklausė, bet sako, žinai, tavo skara užrišta pagal politines pažiūras. Islamistines politines pažiūras. Ji bandė gintis, kad taip pati išmoko ir nieko nežino. Bet galų gale išsiaiškinom, kad jos pažiūros gerokai proislamistinės.

Galų gale Halil Bey pradėjo apie laisvę. Jis privertė visus klasės musulmonus pripažint, kad nė vienas iš jų nėra laisvi. Ir kad ir kaip keiktų Vakarus, jie labai nori būt bent panašūs į Vakariečius. Kad Turkija visgi yra per kokius dešimt metrų arčiau tikslo nei kiti musulmonai. Prie mūsų visų prisiekė niekada neleisti savo vaikams skarotis.

Ir įvardijo pagrindinę, jo nuomone, visų musulmonų problemą. Pasak jo, jie per daug seka lyderius. Jie mieliau nuolankiai klausys, ką sako imamas, nei patys pasidomės šaltiniais. Jie aklai eis paskui savo partiją. Ir jei lyderis pasitraukia, sugriuva ir partija. Jie eis į mečetę todėl, kad visas rajonas eina, nors jie to ir nenori.

Ir man labai patiko, kai jis naglai žiūrėdamas į Julią, pasakė, kad laikosi ramadano, bet mečetėj nebuvo nuo draugo laidotuvių prieš porą metų. Ir nieko, Alachas jo nenutrenkė žaibu. Ir sako: mąstykit patys, būkit geri. Neklausykit imamo, neklausykit Erdogano, skaitykit, domėkitės ir neleiskit valdyt savo minčių.

Gerai, kad Fatma Hanim pasiėmė atostogas.

Pasaulio matymas po Turkijos

Mano Turkija dar nesibaigė, liko dar pora savaičių. Tačiau jau viskas ima kristalizuotis po truputėlį. Vakar  ar užvakar su arbata ir chalva sėdėjau ir truputį pafilosofavau su savimi. Ir sugalvojau, kad gal reikia savo šyza pasidalinti su pasauliu.

Dabar atsimenu, kaip anksčiau mąsčiau Lietuvoje. Pries šitas studijas mano ilgiausias užsibuvimas užsienyje tebuvo savaitė Egipte prieš penkerius metus atostogaujant. O kai gyveni viešbutyje, važiuoji tik turistiniais maršrutais ir valgai turistų restoranuose, nelabai pamatai tos šalies. Tai kažkaip ir neskaičiau savęs kaip mačiusios užsienio.

Ir dabar, kai vakarieniauju prie vieno stalo su este, rusais, vokiečiais, ispanais, turkais, azerais, afganais, pakiais, indais, indoneziečiais, ima suktis galva.

Tik dabar supratau, kad anksčiau, kai žiūrėdavau žinias ar skaitydavau laikraščius apie įvykius pasaulyje, kokioj Australijoj ar tam pačiam Afganistane, suvokdavau, kad tai tikrai vyksta, žmonės ten gyvena ir miršta. Bet kažkur giliai sąmonės kamputy tūnantis kirminiukas kuždėdavo, kad visa tai netikra. Dažnai jausdavausi kaip Trumano šou.

O kai sėdi su žmonėm iš to pasaulio galo, kurį sąmonė bando paneigti… Supranti, kad prieš tave sėdi gyvas įrodymas, kad pasaulis tikrai milžiniškas, bet toks mažas. Ir tada pats esi jiem to paties įrodymas…

 

 

 

 

Man turbūt čia nuo turkiškos kavos smegenai sukasi. Ačiū už dėmesį šyzoms.

 

Geri ir blogi dalykai Turkijoje 1

Tai  bus vis pratęsiamas įrašas. :) pirma dalis šį kartą trumpuka.

Nedaug čia tepagyvenau ir nežinau, ar pavyks kada dar ilgėliau čia užsibūti. Bet keletas man patikusių ir nevisai dalykų visgi yra. Per pusantro mėnesio šiokią tokią nuomonę susidaryt galima.

Gerai. Pigus maistas

Maisto, ypač daržovių ir maisto, rojus. Žinau, yra pasaulyje šalių, kur toks rojus dar tikresnis, bet man ir tokio užtenka. Kiek turiu žinių iš Lietuvos, grįžus bus riesta. Fantastika yra nueiti į turgų ir už 5 litus nusipirkti kokį pusę kilogramo šviežių alyvuogių, arba nukaut agurkų, paprikų, salotų ir visokių kitokių žalumynų už pitaką tiek, kad Lietuvoj išeitų tik agurkai. :D Arba saldumynai.. Labai stengiuosi nuo jų susilaikyti, nes jau buvo ne kažką, baklavos jau nebegaliu valgyt. Tačiau, kai žinai, kad įmanoma gaut naminės chalvos už 5lt pusę kilo… Žodžiu, žmogui be saiko, čia būtų pragaras, bet norint pasimėgauti  maistu Turkija nuostabi vieta.

 

Blogai. Vanduo

Ir kalba eina ne tik apie geriamą vandenį. Ačiū kažkam, turkai ne lietuviai ir už geriamą vandenį buteliukuose nelupa nežmoniškų pinigų. O vandens iš čiaupo gerti neįmanoma ne todėl, kad jis būtų bakterijų ir visokių kitokių gyvybės formų ferma, bet tiesiog jis tiek chloruotas, kad atsidaręs jo buteliuką pasijauti kaip baseine.

Šlykštus vanduo ir visur kitur. Fontanai gražiai atrodo tik iš toli, priėjęs arčiau gali pajusti puvėkus ir chlorą, bandantį juos nustelbti. Apie vandens telkinius iš viso bjauru kalbėti. Bet koks dirbtinis baseinas (dėl grožio arba pvz., įrengtas vandens slidinėjimui) labai labai primena Kauno marias per patį žydėjimą. Jūra pilna pačių įvairiausių medūzų, žolių ir visko, ką tik galite sugalvoti. Vienintelė vieta pasipliuškenti tėra mokamas baseinas. Bet ir ten galima daug ką pasigauti.

 

50/50 Pardavėjų požiūris į klientus

Iš vienos pusės, yra labai malonu, kai pardavėjas tavimi rūpinasi. Pasitinka prie parduotuvės, išsiklausinėja, ko ieškai, ir bando ieškot būtent tau geriausiai tinkančios prekės. Iš kitos pusės, labai nemalonus jausmas, kai pardavėjas seka visur tau iš paskos. Iš pradžių jautiesi lyg jie tave įtarinėja kaip potencialų vagį. Bet pripranti, kad jie nori užtikrinti, kad visada turėsi ko paklaust, kur matavimosi kabina, tik nemalonus jausmas vis tiek išlieka.

Taip pat labai smagu, kai jie dėl tavęs išknisa visa sandėlį. Žinoma, iš tiesų, jie to nedaro dėl TAVĘS, jie tiesiog labai nori parduoti ką nors ir gauti tavo pinigėlius. Bet užtenka paklausti, o gal turite tą ir aną ir jie bėga kuist sandėlio. Ir nepaleidžia iš parduotuvės, kol neiškuitė ir kaimyno sandėlio.

Jie visada suras grąžą. Nesvarbu, kokią kupiūrą ir kokiu paros metu pateiksite, grąžą parneš kad ir iš kito rajono. Ir neprivers jaustis kaltu, kad neturi smulkių. Veikiau atsiprašinės kas trys sekundės, kad neturi patys.

Ir kas man labiausiai patinka. Jei atsakinėji į jų klausimus kantriai ir rodai bent šiokį tokį susidomėjimą jais, gali gauti tikrai dideles nuolaidas ir nemokamos arbatos…

 

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex