Vakar Gražvis paskaitęs mano įrašą per veidaknygę, didžiai susinervino. Pažadėjau išreikšti savo mėgėjiškas mintis ir apie ekonomiką, pinigus ir socialinę sistemą. Taigi, pabrėždama, jog čia visiškai su ekonomikos išmanymu nesusijusio žmogaus mintys, skeliu…
Su krize nereikia ir negalima taikstytis. Gražvis vakar aikštijosi, kad kiek čia galima pagal kitų nurodymus gyvent ir panašiai. Bet gi Lietuva ne viena pasaulyje. Kaip mes čia visi gyvenam visuomenėje, taip ir Lietuvėlė yra pasaulio dalis, pasaulinio organizmo ląstelė. Ir tai reiškia, kad mes čia turim krizę ne todėl, kad visam pasauly krizė, tai dai ir mes ją apturėkim. Ir nereiškia, kad nusibodo ji, užsimanėm ir išlipom. Lietuva yra priklausoma nuo pasaulio. Ir, pakartosiu savo vakarykštę top frazę, reikia su tuo susitaikyti. Taip, kai kuriose srityse mes galim pašokinėti, bet ne ekonomikoje.
Mes tiesiog geografiškai ir politiškai per maži. (sounds pessimistic, but oh su true..). Politiškai – nes esam ant fronto tarp dviejų jėgų, neturim jokių pasaulinių galių ir įstaigų. Geografiškai – tai kažkiek lemia ir ekonomiką. Neturime mes jokių didelių išteklių. Kažkada internetuose sklandė straipsnis apie slaptus visokiausių mineralinių išteklių klodus po šalimi, bet, manau, jei iš tiesų jų tiek būtų, kiek ten rašė, seniai juos naudotume. Neturime nei daugybės naftos – tie keli nedidukėliai telkiniai nepavers Lietuvos svarbia. Neturime dujų – net jei turėtume, tikiu, jas būtų privatizavę rusai. Neturime metalų rūdų – nėra sunkiosios pramonės.
Dabar tuoj gaučiau plytą, kad va, prie rusų buvo Lietuvėlėj sunkioji pramonė. O taip, bet žaliava tai buvo įvežtinė.
Apie nedarbą – man labai pikta, kad tiek žmonių sėdi darbo biržoj. Tačiau ne dėl milžiniško nedarbo pikta, o kad labai didelė masė žmonių nieko nedaro, kad tą darbą turėtų. Užsiregistruoja biržoje ir siurbia dirbančiųjų sumokėtus mokesčius (apie socialinės paramos sistemą vėleliau). Daugybė jų net nebando to darbo ieškoti. Tokius pateisinu tik tada, kai jie yra neįgalūs arba prie pat pensijos, nes iš tiesų tokiems darbą susirasti gerokai sunkiau. Ir nesuprantu tų, kurie kratosi darbo ne pagal specialybę. Žinoma, tikrai labai ne kažkas, kai pagal specialybę esi teisininkas, o dėl krizės turi plauti grindis ar indus, ar tualetus. Bet, kamon, tai toks pat darbas. Kaip sako, pinigai nekvepia. Jei jau taip reikia darbo, nėra iš ko nusipirkti ne tik sviesto, bet ir duonos, tada jau į darbo pobūdį neturėtų būti žiūrima pagal "patinka, nepatinka".
Kas dar dėl darbo – o taip, iš tiesų, jei ir randi darbą, neretai jis būna šešėlinis. Taigi nemokami mokesčiai valstybėj. Tikrai nuoširdžiai ir naiviai tikiu, kad pakankamai daug darbdavių norėtų turėti legalų verslą ir legalius darbuotojus, bet čia jau susiduriama su valstybės prikolais. Pritariu siūlymams palengvinti verslo steigimo ir išlaikymo principus, supaprasti mokesčių mokėjmo tvarką. Tikrai Lietuvoje yra verslių žmonių, bet dėl neaiškių biurokratinių mechanizmų daug kas nenori/bijo pradėti verslą. Reikia duoti žmonėms galimybę.
Kaip ir žadėjau – apie socialinės rūpybos sistemą. Lietuvoje, kiek pamenu, yra apie vienas milijonas su truputuku dirbančių žmonių. Vadinasi yra dar du milijonai su truputuku jų išlaikomų tautiečių.
Dėl mokyklinio amžiaus vaikų viskas aišku, barbariška versti dvylikamečius dirbti. Bet nuo šešiolikos turėtų būti įmanoma įsidarbinti. Žinoma, ne fabrike ar panašiai, bet turėtų būt skatinamos tokios programos, kokioje ir aš pati dalyvavau. Po dešimtos klasės mokykloje buvo pasiūlyta mokinių įdarbinimo programa, dalyvavo kas norėjo – reikėjo dažyti sienas mokyklose ir panašiai. Tada tie šeši šimtai litų buvo didelė paskata ne tik finansiškai, bet ir suteikė viltį, kad dirbti ir mes galim. Nuo tokių darbininkų gal ir kvaila nuskaičiuoti mokesčius, jie gi dažniausiai dirba tik vasarą, bet tai tikrai puikus jaunimo padrąsinimas.
Apie studentus jau atskira šneka. Didelės daugumos tėvai nelabai gali paremti, o darbą suderinti su tvarkaraščiu dažnai yra itin keblu. Aišku, yra tokių, kurie suderina, bet mano manymu, studijuojant reikia studijuoti, nes blaškymasis yra ne kažką.
O dabar skaudžiausia dalis – pagyvenę žmonės ir jų pensijos. Man labai labai labai pikta, kad pensininkai pastoviai verkia, kad neturi pinigų. Tikrai yra tokių, kurie neturi, gyvena lūšnose ir valgo duoną su vandeniu. Bet yra ir kitokių. Kiekvieną savaitę laikraščiuose atsiranda straipsnių, kad iš bobutės pensininkės pavogė/dingo tūkstančiai litų. Ne dešimtinės ar bent jau šimtinės, kaip priklausytų neturtingiesiems pensininkams, o dešimtys tūkstančių. Tai čia viena. O kita, man labai graudžiai norisi, kad pensininkai pagaliau suprastų, kad pensijoms valstybė gali skirti tik tam tikrą, nuo valstybės tuometinių pajamų priklausančią, dalį. Na ir kas, kad ta minia pensininkų, dirbusių prieš 30 metų (visų pajamas sudėjus) uždirbo let’s say 500 mln. litų, o dabar valstybė gali skirti jiems tik let’s say 300 mln. Dabartinių pensininkų pensijas uždirba dabar dirbantys žmonės. O jiem dar reikia ne tik privalomus sodros, pajamų ir kitokius mokesčius atiduoti, bet ir už butus susimokėti, vaikus į mokyklą išleisti ir galų gale pavalgyti. O be to, bobutės visąlaik verkia, kad išleidžia beprotiškai daug vaistams. Na taip, vaistų kainos ohoho.. Bet kai pagalvoji, kad daud tų bobučių vartoja ne tik daktarų išrašytus vaistus, bet ir tuos, kuriuos nusprendžia vartoti savo nuožiūra. Patikėkit, tokių yra žiauriai daug. …
eh.. net susinervinau. reikia pailsėt.
Tu bi kontinued
