Skaityti sunku, ar ne? Susikaupti į tas keistais ritmais pasikartojančių ženklų eiles, kurios lyg ir pririša akis prie savęs, bet lyg ir leidžia nuklysti į lankas, pamiršti, apie ką pasakojama.
Skaityti sunku, o taip. Kai į akis įlenda tekstas, ilgos raidžių gyvatės, aplinkiniai daiktai, veiksmai ir žmonės staiga ima reikalauti dėmesio. Palubėje šviečianti lempa savo spinduliais siekia sugriebusi blakstienas užversti vokus atvirkščiai, kad tik akys žiūrėtų viršun. Ant sienos kabančiose fotografijose ir paveiksluose žmonės ir kiti objektai ima nevalingai, trūkčiodami bėgioti, lankstytis, mojuoti ir be balso šaukti pas save. Paukščiai už lango ima čiulbėti iš visos savo mažos keistos gerklės. Kaimynai, sugyventiniai ir šeima prisimena nepatenkintus savo poreikius.
Bet nieko nėra baisiau, kai nuosavas protas, verčiantis akių pervarytas eilutes eilutes į smegenų chemijai suprantamus signalus, ima veikti savarankiškai ir nebekontroliuojamai. Ima matyti paraleles, metaforas ir aliuzijas, kurių tekste nėra, pakelia senus prisiminimų foliantus arba tiesiog uždainuoja.
Bet kitiems skaityti nesunku. Jie ne tik randa laiko šimtams ir tūkstančiams ornamentuotų puslapių. Jie ne tik turi kažkokius stebuklingus jėgos laukus, atstumiančius bet kokį išorinį kišimąsi, bet ir sugeba savo protus stipriai laikyti už vadelių, įkirtę aimanuojančiam protui sukruvintus žąslus. Ir tikriausiai tie valios žąslai taip įbaugina atmintį, kad ši kruopščiai konspektuoja akyse varvančias eilutes ir vėliau pasiruošia paslaugiai ištiesti medžiagą, lyg ji būtų tik tik skaityta.
