Pagiriamasis žodis vyrams, arba duskit, pavidolės

Šitas įrašas gimė, nes neapsikenčiau nuolat girdimų kalbų. Ir stūmimo ant vyrų. Jis negalioja smurtaujantiems, alkoholikams, vaikus paliekantiems, prievartaujantiems ir panašiai faunai – nes kokie gi jie vyrai?

Dar nuo mokyklos laikų turiu bėdą. Per daug gerai sutariu su vaikinais. Na žinot, man nuoširdžiai tikrai įdomiau vyriškoj kompanijoj. Nei ten giriami draugės nauji aukštakulniai (mintyse linkint, kad nulūžtų su visa koja),
nei ten verkiama dėl nusilupusio nagų lako (seriously, kam to reik?). Atsisėdi su jais ir pašneki kaip žmogus. Gal bėda tame, kad ir augau aš daugiausia tarp berniukų, neišmokau nei akių dorai pasidažyt, nei seilėtis dėl išpardavimų.

Ir intrigas, olimpinę moterišką sporto šaką, įvaldžiau jau tik universitete. Nes su Vyrais to nereikia.
Ir dėl to aiškiai paprastesnio bendravimo Vyrai verti visų savo norimų kepsnių, bulvių košių su spirgais ar traškios kinietiškos vištienos. Kas ką mėgsta.

Bet aš visgi esu mergina ir padorumas beigi gyvenimas priverčia didžiąją laiko dalį praleisti moteriškoj gaujoj. Ir kalbos gi sklinda.

Iš savo aplinkos merginų/moterų dažnai girdžiu, kad vyrai yra gyvuliai. Oh kamon? Lyg tai moterys ne tokios pačios…
Jie gi myli akimis, ir tai nenuginčyjama tiesa. Kiek kartų man draugai (visokių tautybių, visokio amžiaus, visokio išsilavinimo ir visokių pomėgių) yra patvirtinę tai. Jie visi myli akimis, tik skirtingus dalykus. Vieniems būtinai, labai tikrai būtinai gražu trumpi sijonukai ir ilgos kojos. Bet tai tikrai gražu. Kitiems patinka maži papyčiai, tretiems – dideli arbūzai.
Dar kitiems gražu tarpelis tarp priekinių dantų. Kai kurie mėgsta ilgus plonus pirštus, o dar viena rūšis alpsta dėl plačių klubų.
Bet tai o mes, moterys, nealpstam žiūrėdamos į vyrus? Vienoms gražu trijų dienų barzdelė, kitoms – nuobliuota. Vienos alpsta dėl stiprių, plačių pečių, kitoms – kuo kūdesnis ir labiau išdžiūvęs.
MES VISI VIENI KITUS NUŽIŪRINĖJAM. Tik vyrai ne tokie subtilūs žvilgsnių slėpime.
Taip, vyrai myli akimis ir, nuoširdžiai manau, moterims pats laikas mesti tą melą, kad jos puošiasi dėl savęs. Pažiūrėkit į grupę merginų, kurios retai susiduria su vyrais. Ir pažiūrėkit, kas atsitiks tai grupei, kai ilgesniam laikui joje įsitaisys vyrukas.

Dar vienas siaubingas melas – kad visų vyrų didžiausia svajonė įsiversti moterį į lovą. Na ir kas, net jei tai tiesa? Lyg kartais ir mums to nesinorėtų. Va taip, tiesiog susipažinai vakarėlyje su pačiu gražiausiu, pačiu pačiausiu, saldžiausiai
suokiančiu ir laisviausiai suokiančiu… Būna gi kartais, kad norėtųsi. Tik kad taip genetiškai sutvarkyta, kad mes bailesnės ir
į tokias avantiūras sunkiau leistis. O kartais suveikia sportinis azartas – nusikabinti tokį ir palikti šokių aikštelėj. O ką žinai, gal
tai buvo užguitas vargšas moksliukas, pirmą kartą gyvenime išdrįses paleisti vidinį vyrą. Ir paliktas sudaužyta širdimi prisiekęs sau įskaudinti visas
pasaulio moteris.

Vyrai neromantiški. Say what? Čia labai slidi tema, bet aš paspygausiu, kad jau pradėjau. Visi gražiausi kūriniai – literatūros,
muzikos, dailės – sukurti VYRŲ jų moterims. Žmonoms, draugėms, sugulovėms, slaptoms mylimosioms, idealams. Taaip, moterys irgi
dainuoja apie meilę, rašo apie meilę, bet aš galėčiau duot nužarint man plaukus ežiuku, kad jų dainos parašytos arba bent
suredaguotos vyrų, o romanai apie meilę – irgi. Nes vyrai šitą pradėjo daryti anksčiau ir nuoširdžiau. Sakysit, moterys
ilgai negalėjo reikštis, nes buvo užspaustos patriarchato. Nereikėjo lįst po padu, jei ką.
Čia prisijungia ir kitas melas – kad šiuolaikiniai paprasti vyrai nemoka gražiai šnekėti ir priversti moters pasijusti moterimi.
Ane? Moterys, supraskit gi pagaliau, vyrų kalba kitokia. Vieną kartą per savaitę pasakė myliu ir gana, ko čia daugžodžiaut.
Pavadino dar kartelį saulele ar meilute, mažyte, ir užteks. Jų žodžių limitas gerokai mažesnis nei mūsų, blevyzgotojų. Reikia gi taupyt. Mano pačios
myliausio pasaulio vyro vieni gražiausių žodžių – „aš tavęs pasiilgau kaip elektronikas pasiilgsta mikroschemos“. Osom, ane?
Aišku, kartais norėtųsi išgirsti tų mielybių dažniau ir įvairesnių, bet ar ne maloniau einant gatve pasižiūrėti į savo
gyvenimo vyrą ir matyti, kad jis didžiuojasi eidamas su savo moterimi, jaučiasi taip, lyg ji tikrai ta vienintelė, pati geriausia
iš visų.
Ir vyrų irgi negalima per dažnai vadinti malonybiniais vardais. Tada jie sumeškėja, suvaikėja ir sulepšėja. Ir tik mes dėl to liekam
kaltos. Nereik po to verkt, kad nėr tikrų vyrų.

Tikrų vyrų yra daugybė. Ir nereikia jų ieškot per pusę pasaulio. Tik nereikia per pusę autobuso rėkt, kad vyrai gyvuliai,
lopai, šlykštynės, padugnės ir t.t. Nes jei ant tokio užsirauta, pati turbūt negeresnė.
Su vyrais reikia elgtis kaip su vyrais. Ir tada jie bus nuostabūs. Kiekvienas skirtingai, bet tikrai nuostabūs.

Vyrai, ačiū, kad esat.