Kartais, kai sėdžiu lovoj, susisukusi tokį jaukų patalų lizdelį, ir skaitinėju internetus, gūgpliusius, knygas ar, kaip neįtikėtina, konspektus… užsimąstau, imu svajoti. Ir tada tenka susirinkti žandikaulį iš po tos pačios lovos. Nes, kai atsigaunu iš tų skaitymų apžavų ir svajonių, suprantu, kad esu siaubingas žmogus.
Svajoti niekas nedraudžia, nesugebėtų. O man baisu, nes dažnai pagaunu save prisigalvojusią visokiausių planų ateičiai. Taigi net tas „Mažasis Stambulas“ buvo. Na, vis dar yra. Tik blaivia galva. Prisigalvoju visokių grožių ir puikybių. Žinot, mano ateitis bus fantastiška. Ten kažkur mano galvoje.
Džiaugiuosi jau nebe svajonėmis, nes oho kokias jas mano galvelė sukuria. Dabar jau džiaugiuosi, kad bent palengva, tokiu plazdančiu, lengvu kaip vasarinė suknelė žingsniu ateina suvokimas, kad svajonės pačios neišsipildo. Dabar reikia tik galų gale susikaupti ir už pakarpos išsitraukti save iš patalų.
Daug kas, girdėjau, sakė, kad, jei nori rašyti, reikia rašyti. Kasdien. Apie ką nors. Pasakoti. Mokytis pasakoti. Tai dabar ir kankinsiu jus.
Ir kartais atrodo, kad man trūksta gyvenimo. Tada pagalvoju, ne, viską prisiminus, netrūksta. Bet trūksta. Nes ne viską gali pasakoti. Tai kartais pasakosiu, ką prigalvoja mano keistuolė galva.
