Ne, čia ne mano batai. Bet tokių norėčiau.

Sakiau, daužysiuos vakarais barako koridoriais su aukštakulniais. Mokysiuos vaikščiot. Gerai jau, ne aukštakulniai ten, sakykim, šiaip su kulniuku. Bet mano dinozauro kojos net ir tokiems retai paklūsta.

Ir man labai sąžinė graužia, kai, įsispraudusi į gražius aukštokus batelius, kartais nepaeinu. Kaip putlutė šarka nudaužytom pėdom straksiu ir kaukšiu per visą miestą. Neskanu taip.

Tikriausiai čia dėl to, kad paauglystę praleidau lakstydama su pagaliais, žaisdama riterius ir skaitydama apie drakonus. Po to nebebuvo laiko mokytis aukštakulnių įvaldymo ir tinkavimosi subtilybių.

O dabar pradeda lįsti viso to pasekmės.

Jei kada užkluptumėt šito mokymosi procese, oi…

Nusipirkau vakar kažkokį naglą akių pieštuką ir pamečiau jį tašėje, toj kur be dugno. Prie aukštakulnių reikia gi ir gražių akių. Kad mylimasis, pakėlęs nuo žemės, turėtų kur paskęsti.

Išsižvejojau jį šiandien – dangtelis atsisukęs, apdžiūvo. Reik apkeist į paišantį galą. Tai dabar minkau klaviatūrą juodais pirštais. Iš penkto karto pavyko kukliai pasidažyti akis. Visų ankstesnių bandymų valikliu jau nesugebėjau išvalyti. Tai dar ir tokius žavius juosvus šešėlius įvaldžiau. Kaip su fanarais.

Motera, vadinas.