Knygų iššūkis: Kader Abdolah „Mečetės Namai“

Knygų iššūkis 2013/1

Kader Abdolah Mečetės Namai

Šitą knygą buvau nusižiūrėjusi gana ilgai. Ne dėl autoriaus, ne dėl Irano temos, tiesiog dėl egzotikos. Tačiau vis atsirasdavo priežasčių jos neperskaityti.  Vieną kartą ją vis tik nukirtau knygyne su nuolaida, tačiau ji vis tiek atgulė į lentyną.

Pirmą kartą ją bandžiau skaityti dar pernai, bet numečiau po kelių puslapių. Pasirodė velniškai neįdomi. Bet įsitraukiau į Iššūkį, nes gi gaila numesti tiesiog taip.

Taigi, pagaliau perskaičiau šitą knygą. Ir likau didžiai nusivylusi.  Dar prieš pradėdama, internetuose permečiau, ką apie ją mano kiti.

Mečetės namų vertėja iš olandų kalbos Birutė Mumėnaitė-Avižininienė teigia, kad „Kader Abdolah rašo išmokta nyderlandų kalba, paprastais, dažniausiai trumpais, vientisiniais sakiniais, bet labai įtaigiai ir poetiškai“. Sakiniai tikrai trumpi, lengvai skaitomi, bet kur tas poetiškumas ir įtaiga, taip ir neatradau.

Kai atsiverčiau, tikėjausi tikro rytietiško, paslaptingo pasakojimo, tokio ornamentuoto, sodraus, su visom egzotikom ir taip toliau. Bet išskyrus neverčiamas (ir originale) Korano surų ištraukas ir nuorodas, nieko tokio neradau. Kartais net atrodydavo, kad ta pasakojimo kalba skurdi, lėkšta. O veiksmas gi sukasi išsilavinusioje dvasininkijos aplinkoje. Na gerai, tarkim.

Dar vertėja teigia, kad dauguma islamo terminų lietuvių vertimo tradicijoje nėra nusistovėję. Tikra tiesa, tačiau pagrindiniai tikrai pastovūs. Kiekvieną kartą tekste radus Alijus akimirkai suskausdavo akis.  Šio musulmonų šventojo vardas turėtų būti Ali , ir nereikia jokių galūnių.

Pasakojimo turinys kažkiek atperka tą kažkur pamestą, o gal tikrai neužrašytą autoriaus poetiškumą ir vertimo ypatybes. Nors žiniasklaida gana išsamiai nušvietė Irano revoliuciją, bet tokie jauni žmonės kaip aš ją ir težino iš trumpos užuominos istorijos pamokose ar kiek daugiau iš pasiknaisiojimų internete. Jei iš viso susidomi ja.

O čia pateiktas tikrais įvykiais paremta istorija apie, rodos, nepajudinamos šeimos subyrėjimą, žmogaus persimainymą aplinkos virsmo akivaizdoje. Nors kartais trūksta įtampos, kai kurie veikėjai kiek nebaigti išpildyti, tai galbūt galima paaiškinti tuo, kad autorius visame romane palieka daug neatsakytų klausimų, neišverstų Korano užuominų.

Kalbant apie šventą musulmonų knygą, įdomiausios pasirodė dalys, kuriose sąmoningai perkuriamas, iškreipiamas surų tekstas. Tai ko gero ir yra poetiškiausios romano vietos.

Pati stipriausia, liūdniausia romano scena man pasirodė pagrindinio veikėjo Aga Džano bandymas surasti sūnui kapą. Kiek banaloka autoriaus pasirinkta atsvara visai Irano porevoliucinei sumaiščiai – rojų primenantis ūkis kalnuose.

Taigi, kaip jau rašiau anksčiau, knyga likau nusivylusi. Ir prieš imdama kitą Kader Abdolah knygą dar gerai pagalvočiau. Rytų temos man įdomios, tačiau norėtųsi ir rytietiško pasakojimo.