Badaujančios pabaisos yra pavojingiau už daugelį dalykų. Ne jų nagai ar iltys, ne beprotybe žibančios akys, ne kojas surakinantis jų staugsmas yra baisus.
Net jei pavyksta švelniu jų sudiržusio kailio glostymu, atsargiais ir drugelio sparnų svorio tikslumu pasvertais žodžiais nuraminti tas pabaisas, niekada, ginkdie niekada negalima prarasti budrumo.
Maistą, kaip ir visiems badmiriams, reikia duoti saikingai. Nemesti į nasrus šerno kojos, neduoti kibiro karšto, svaiginančio šiupinio. Ir negalima, jokiais būdais negalima prileisti badaujančių pabaisų prie vyno.
Pratinti prie maisto, kurio visą gyvenimą jos gaudavo mažai, reikia lėtai ir neįkyriai. Bet tas maistas, net ir duonos žiauberė su pasaldintu vandeniu turi būti skanūs. Tebūnie toje kuklioje duonoje sezamo sėklų. Ar dar geriau – razina. Kad pajustų viltį ateityje gauti skanėstų nuo maitintojo stalo. Ir pabaisų maistą reikia vis skaninti, vis daugiau prieskonių. Kiekvienas patiekalas turi vis stipriau versti prisikąsti liežuvį iš malonumo.
O ir pats maitintojas, bemedžiodamas savo mylimai pabaisai gardėsius, turi nepamiršti nugriebti ir sau riebios grietinėlės su trupučiu galvą sukančio romo ir karamelės beigi šokolado užpilu. Būtų dar gerai nušauti kokią antį skraiduolę ir paguldyti ją sau lėkštėje tarp spanguolių.
Bet niekada negalima prarasti budrumo. Visada būtina įsitikinti, kad jaukinama pabaisa iki galo apgraužia skaniuosius kaulelius ir išlaižo pistacijų ledus iš krištolinio indelio. Nes pabaisa turi pajusti malonumą. Kad niekada nebegrįžtų į savo laukinius miškus ir bekraščius tyrus. Kad nebegalėtų gyventi be delikatesų. Tik tada ją galima paleisti nuo grandinių ir pačiai leisti rinktis, kuo pamaloninti save.
Per anksti paleidus pabaisą, ji sudraskys savo maitintoją į gabalus. Ne nagais, ne vis dar aštriais dantimis, bet iki tobulybės nenušlifuotu liežuviu ir mintimi.