Su Šv. Kalėdom ir jau tuoj tuoj ateisiančiais Naujaisiais.
Kažkaip šiemet man pačiai su šventėm gavosi kreivai, štai pirmą Kalėdų vakarą tupiu tuštutėliame Niujorke ir šąlu kojas. Bandžiau išgerti daugybę karštos arbatos – išsideginau liežuvį. Šildyti kojines ant šildytuvo – ok, jos šiltos ant kojų išlieka 7 minutes. Tad tikiuosi, visagaliai internetai mane išgelbės.
Nors gal dar kiek ankstoka žiūrėti Metų geriausius/smagiausius/įdomiausius, bet taip neturiu veiklos šįvakar, kad kodėl gi ne…
Pradžiai mano šiais metais
dažniausiai skaityti ir įdomiausi tinklaraščiai:
- Ieva Stebuklų šalyje ir smagūs paveikslėliai, ir negirdėtos patarlės, ir jaukūs trumpučiai pasakojimai, kurie neretai įkvepia. Ar susipažinti su kaimynais, ar šiaip linksmumo.
- Gyvenimo Stebėtojas ir jo neišsemiama patirtis visais klausimais. Atrodo, kiek žmogus turi nugyventi, kad pasakotų tokias neįtikėtinais, kartais žvėriškai juokingas, kartais kiek liūdnesnes istorijas. O pasirodo gyvena. Ir, ačiūdie, pasakoja.
- Kokie internetai be Klecko Buržujaus rašinėlių? O gi ne internetai, ypač penktadieniais.
- Viduramžių Europa kartais nusprendžia, kad skaitytojui užteks tik torto, o plaktos grietinėlės teks susirasti pačiam. Bet tortas čia labai skanus.
- Gana neseniai atrastas, bet geras, tad tokios tokelės. Kartais net pavydu.
- ir dar daugybė, kurie retai rašo, kurių sraute įdomus kas trečias įrašas ir taip toliau.
Jutūbo vaizdelių nedėsiu, nes vis tiek geriausius suranda kiti ;).
O dabar gal reiktų pagalvoti, kokie tie dudvyliktieji buvo.
Sakyčiau, kažkokie įtartinai keistai sėkmingi. Jau nuo kokio balandžio aš laukiu kokios nors vietinės reikšmės katastrofos. Nors ir buvo keletas nuosmukio laikotarpių, jie buvo trumpučiai. O visą kitą laiką lydėjo įtartina sėkmė.
Visų pirma, kažkas keisto atsitiko pasauliui ir jo laiko suvokimui. Per gimtadienį pavasarį pasižadėjau, kad nu vat imsiu ir po dviejų metų rašysiu aš ten. Rašysiu, pasakiau. Tiesa, pasižadėjau gal kiek per švelnus žodelis. Ir tik žiū – rugsėjį aš jau pasakoju apie betmenus ir jų bikinius. Ir tik žiū – gruodį jau ir apie šimtametį opijų. Man gana stipriai trūksta žodžių papasakoti, kaip tai iš tikrųjų buvo netikėta ir kokia neišmatuojama garbė. Rimtai. Ir kaip aš lifte į redakciją rimtai svarsčiau, ar kreiptis Ustam Bey Efendim, ar užsivartymui pakaks ir paprasto laba diena. Dabar reikia nepasišiukšlint ir peršokt kartelę.
Tada dar buvo nuotykiai (jie tebesitęsia) su darbu. Bet aš patenkinta, kad mano bendradarbiai tikrai šaunūs ir linksmų plaučių žmonės. Svarbiausiai nežiūrėt į viską pernelyg rimtai.
Dar šiemet didžiuojuosi, kad pasinėriau dar giliau į tos Raudonos vėliavos su Mėnuliu ir Žvaigžde purslus. Nesijaudinkit, neišduodu Tėvynės. Tiesiog svetimi kraštai visada alsuoja gyviau. Džiaugiuosi, kad perlipau per save, ėmiau ir skaityti daugiau, ir žiūrėti, ir rašyti, ir kalbėti daugiau ta kalba. Ir mokslams tai tik į naudą, ir šiaip nežmoniškai įdomu.
Labai tikiuosi, kad šiemet smegenys nustos šitaip šaipytis iš manęs. Nes miegant pamirštų ir neįgyvendintų idėjų kapinės jau perpildytos.
Oooo, vos nepamiršau ir šito, gyvatės tos smegenys, ne kitaip.
Taigi, PAŽADAI
- Dalyvauti iki galo Knygų iššūkyje. Savo sąrašą įdėsiu vėliau, o skaityt imsiuos sausį. Jau visai greitai.
- Kaip žmogus išlaikyti sesiją.
- Nuoširdžiai parašyti bakalaurinį. Nes tema man įdomi.
- Griežtai taupyti.
- Rašyti. Apie viską. Kad blogiukas nelioodėtų.
- Rašyti apie Turkiją.
- Dažniau gamintis turkiško maisto.
- Išvirti Alepo muilą.
- Nenutraukti naujų ir senų ryšių.
- Būti netokia bjauria bambekle ir pikčiurna.
- Įvaldyti siuvimo mašiną.
Manau, sąrašas bus tęsiamas… 🙂
Taigi, Linksmų Kalėdų, kam vis dar jos, ir Naujųjų.
Kiek nugyventi? Ogi 52 metus.
Ačiū už dėmesį.:)
ačiū!
labai malonu, kad skaitote.
🙂
Dėkui už gerą žodį! Mėginsiu daugiau grietinėlės krauti 🙂
Vaje, tik dabar pamačiau, kaip malonu 🙂