Skip to content

Categories:

2011 blogorama

Ta proga, kad banga kyla, įpilsiu lašiuką ir aš.

Ne viskas sukurta 2011, bet apsižioplinus tesurasta šiaip ne taip.

gražios, senos, naujos ir bais įspūdingos knygos ir jų iliustracijos akių paganymui.

apie rašymą ir grafomaniją pasakoja Sandra Bernotaitė. Reikės susišaudyti knygą.

Įdomus meno žinių spragų užlopymas įdomybėmis su Aiste Paulina.

Smagios įžvalgos apie pasaulį.

Uzbekės blogas su turkiškais receptais angliškai.

Plečiam akiratį ir fonoteką dinozaurams padedant.

Gal dar ką atrasiu savo Ryderyje… Atradimai bus vėliau, pastaruoju metu bais pykstuos su kontuperiu.

 


Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , , , .


Kuo save laiko lietuviai (nuomone)

Lenkų paskaitos namų darbai.

lietuviams reiškia būti Vidurio Rytų Europos gyventojais?

Mes negalime pasirinkti gimimo vietos, tačiau pasaulį išvydus vienoje ar kitoje pasaulio vietoje, visam gyvenimui gauname apibūdinimą: afrikietis, azijietis ar rytų europietis. Lietuva, pagal įvairius apibrėžimus, priskiriama Vidurio Rytų Europai. Ir neretai lietuviai bando tokio apibūdinimo išsiginti. Ką jiems reiškia būti Vidurio Rytų Europos gyventojais ir kodėl kartais bandoma vadintis kitaip?

Lietuva visą laiką buvo ribinis kraštas: paskutiniai pagonys katalikų ir stačiatikių apsuptyje, vėliau – paskutinė krikščioniškos Europos tvirtovė prieš Aukso ordą, riba tarp Vakarų ir Rytų blokų, dabar – viena iš Europos Sąjungos paribio šalių. Karų metu per mūsų šalį neretai ėjo fronto linijos, per įvairiausius padalijimus ji atitekdavo tai Rytams, tai Vakarams. Todėl gana sunku apsispręsti, kaip vadintis.

Dabartinių lietuvių mąstyme tvirto apibrėžimo, kas jie yra, nerastume. Po įstojimo į ES daug kas laiko save vakariečiais, ypač jaunimas, o štai vyresnio amžiaus žmonės neretai su nepaaiškinamu ilgesiu prisimena sovietinius laikus ir priskiria save Rytams. Vidutinio amžiaus žmonės, suaugę permainų laikotarpiu, sau tinkamo apibrėžimo kartais tiesiog neranda. Oficialioje valstybės retorikoje teigiama, jog Lietuva – vakarietiška šalis, lyg pamirštant, kuriam geografiniam regionui ji priklauso, tą patį teigia ir vietinė žiniasklaida. O kai užsienio spaudoje pasirodo straipsnių, vadinančių Lietuvą Rytų Europos šalimi, pasipila pasipiktinimo banga, dažniausiai sukelta jaunimo.

Jaunimas savo apibūdinimą sieja su kultūra, gyvenamąja aplinka. Daugelis jaunuolių, gimusių jau po Nepriklausomybės atgavimo, mažai ką težino apie sovietinius laikus, nesidomi savo tėvų jaunyste ir pažįsta tik juos supantį, gerokai vakarietiškesnį pasaulį. Istorijos pamokose išmokti dalykai, emigravę draugai ir pažįstami, spaudoje nušviečiamos istorijos jiems sukuria įspūdį, jog būti Vidurio Rytų europiečiu nėra gerai. Nesidomėjimas savo šalies istorija ir kultūra neleidžia jaunimui suprasti, kokia turtinga ir iš tiesų specialistų žinoma Lietuva yra.

Nors jauni lietuviai neretai vengia vadintis vidurio rytų europiečiais, nėra ko gėdytis būti lietuviu iš Vidurio Rytų Europoje esančios mažos, užsienio masėms nežinomos Lietuvos. Nes Vidurio Rytų Europa tėra geopolitinis terminas, kuris tikriausiai rūpi tik politikams ir verslininkams. Lygiai kaip mums nesvarbu, ar iš Azijos atvykęs svečias yra iš Pietryčių ar iš Vidurio Azijos. Nesvarbu, nes jis iš Azijos, ir tiek. O mes esame iš Europos.

Lietuviai yra gana susiskaldę dėl požiūrio į savo geopolitinį apibūdinimą: įvairaus amžiaus gyventojai vadina save skirtingai. Tačiau vadintis rytų ar vakarų europiečiu nėra skirtumo, nes tiek prancūzas, tiek lietuvis yra europiečiai. Kaip ir žemaitis ir aukštaitis yra lietuviai.

 

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , , , , , , .


Vegetarai Lietuvoje: besiginantys ar puolantieji?


Tereikėjo užsiminti apie mėsos valgytojus ir vegetarus viename socialiniame tinkle ir į šonus pažiro dešimtys aistringų komentarų. Kas buvo diskusijos dalyviai ir kodėl kilo kelias valandas trukęs intensyvus konfliktas?

 

Dalį vegetarų tikriausiai tektų pavadinti „mados vegetarais“. Tokie kelis mėnesius garsiai rėkia visai gatvei ką valgo, restorane šokdina padavėjas, o  vakarais paslapčia ryja sumuštinius su rūkyta šonine, karališku sluoksniu sviesto ir užgerdami saldžiu pieneliu . Po kurio laiko lyg niekur nieko vėl grįžta prie įprastinio, „tradicinio“ raciono. Tokie į mėsėdžius, kokiais giliai širdyje laiko ir save, per daug dėmesio nekreipia ir didelių konfliktų dažniausiai nekyla.

 

Dar vieni ramūs ir „nepiktybiški“ vegetarai yra priversti taip maitintis dėl sveikatos problemų: skrandžio opų, fermentų trūkumo, kraujo ir kitų ligų. Tokio žmogaus vegetaru nepalaikysi, kol pasikvietęs į savo virtuvę nepasiūlysi užkąsti, o tas lyg nusikaltęs nudėbs akis.

 

Baisiausi ir mėsėdžiams pavojingiausi yra etiniai vegetarai ir veganai. Tai dažniausiai jauni žmonės: paskutinių klasių mokiniai ir studentai. Prisiskaitę dvasingų knygų ar propagandos apie žmones nuodijančią maisto pramonę, prisižiūrėję graudžių filmų apie gyvūnų kankinimą fermose, jie stoja į frontą prieš visus pasaulio mėsos valgytojus. Neduokdie, pasigirsi jiem, kokį dieviškai skanų, svieste paskrudusį kepsnį vakar valgei…

 

Gerbiamas skaitytojau, vegetaras ar ne, nepamanyk, kad palaikau įmones, antibiotikais šeriančias vargšes kiaulaites ar Sibiro medžiotojus, pjaunančius lokius tik dėl tulžies ir paliekančius lavonus tiesiog miške po grybautojų kojomis. Tikrai ne, tiesiog nemanau, kad lindimas į svetimą lėkštę gali tai sustabdyti. Veganai turi ypatingai gražių ir sveikintinų minčių ekologijos klausimais, nors tai irgi jau tapo gana nuvalkiota mada. Kaip priešingos barikadų pusės atstovei, prisiekusiai mėsėdei, labai smagu žiūrėti, kaip Lietuvoje pamažu vystosi „švarios“, be neaiškių priemaišų gaminamos kosmetikos verslai, kaip skatinama patiems gamintis buitinę chemiją iš sodos ir citrinos sulčių ir kitos iniciatyvos. Visa tai tikrai sveikintina.

 

Tačiau etiniai veganai ir vegetarai vargu ar sulauks didelio palaikymo dėl savo neretai įkyraus, vos ne davatkiško aiškinimo, apie „lavonų valgymą“. Ne vienas mano pažįstamas yra nutraukęs bendravimą su tokiu radikalu. Susidaro įspūdis, jog vegetarai ar veganai savo požiūrį propaguoja ne visai ta linkme. Suprantama  – kiekviena mažuma nori tapti dauguma. Tačiau piktai prieš kitaip valgančius nusiteikę vegetarai ir veganai nieko nepasieks. Kai visą  laiką girdi tą pačią mantrą apie suvalgytus lavonus ir sąžinę spaudžiančias gyvūnų sielas, nesinori turėti nieko bendra su vegetarais. Tačiau, jei dabar užguitais ir neišklausytais besijaučiantys Lietuvos vegetarai trumpam nutiltų, tyliai paruoštų kokį ypatingą savo patiekalą ir draugiškai pasikviestų mėsėdžius pavalgyti kartu, galbūt būtų galima žmogiškai, be įgrisusių pravardžių, pakalbėti apie elgesį su gyvūnais.

 

p.s. Ačiū Aistei Paulinai už pagalbą. 🙂

 

 

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , , , , , , .


Signalinės Ugnys ir moteriški vyrai

Reikia savo kelią pasižymėti signalinėm ugnim. Laužais.

Allahım Allahım
Ateşlere yürüyorum
Allahım acı ile
Aşk ile büyüyorum


o dabar proziškai. Šiandien sedėjau, nuodijau save sūrainiu-šūdainiu. Bet ne tame esmė. Kramtau, pilnau klykiantį skrandį, ir po žvilgsnio pro langą, vos neapspjoviau lango. KĄ MES PADARĖM SU VYRAIS? Eina pro šalį jaunuoliai, mergina ir vaikinas, tikrai ne daugiau 17 metų, vaikinui net barzdos pūkelių nėra. Nors, gali būti, kad jie buvo kruopščiai užpudruoti. TAIP. Su mergina viskas aišku, turim mes tą kvailaveidžių-soliariuminių-paaugliukių kultą. Bet ta mergina dar visai, mano standartais, normaliai atrodė. O štai vaikinas… Jaunasis Petruškevičius, tik kad tas bent jau tamsesnėm spalvom rengiasi. Šitas su tokiu šviesiu švarkeliu, latte spalvos, kažkokia superpuper blizgančia (žinot, tas senovines su laivais ir t.t.) skarike, tikrai tikrai kažkiek pasipudravęs, peroksidiniai plaukai – tokių ryškių blondinų gamtoj nebūna. O tai, kas manęs vos neprivertė išspaujt užkandį… Net pirštai ant klavos dreba… Išpešioti labai gražia, labai tobula forma ir padažyti antakiai. Nepamirškime, kad čia vyriokas. Kokių 17 metų. Kas bus, kai jis užaugs? Ar kai susilauks vaikų, kokius anuos užaugins? Žinoma, jo teisė rinktis, ką rengtis, pešiot antakius ar ne. Bet kamon, jei toks vienas, reiškia tokių "vyriokų" yra ir daugiau. Ir man tai labai nepatinka, net šlykštu galvot. Jei tokiais tempais, tai dar keliolika metelių, ir nebeatskirt, ar čia vyras, ar moteris. O kaip kažkas sakė, kokia prasmė moteriai gyvent, jei nėra vyrų, ir atvirkščiai?! Ir čia mano kartos problema. Pasižiūriu kartais stotelėj, tie vyresni vyrai, nuo kokių 30 metų, visai kitokie, net sudėjimas jų kitoks. Kūnai matę darbo, kaip apibūdintų dabartiniai, dainų apie Ryčką laikų jaunuoliai "raumenukai papūsti" natūraliai, rankos tvirtos, akys kažkokios rimtos, protingos, išmintingesnės, ramios. Net laikysena kitokia. O dabartiniai vištukai? Ne, tikrai yra normalių, gražių, vyriškų. Bet tokie stiliagos kartais išlenda, kad nors bėk ir rėk. Nesupraskit klaidingai, nemanau, kad vyram nereikia savimi rūpintis, praustis, gražiai ir tvarkingai rengtis, tik nereikia perspausti. Jei jie taip nori būti stipriąją lytimi, tai , kažkodėl nemanau, kad tam padeda sumoteriškėjimas. Žodžiu…

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , , , .


mano rašymai

rašyk.lt: Kūriniai / jaadvyga / Ihanetas

inkėliau senovę… 🙂

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , .


naivios mintys apie pinigus

Vakar Gražvis paskaitęs mano įrašą per veidaknygę, didžiai susinervino. Pažadėjau išreikšti savo mėgėjiškas mintis ir apie ekonomiką, pinigus ir socialinę sistemą. Taigi, pabrėždama, jog čia visiškai su ekonomikos išmanymu nesusijusio žmogaus mintys, skeliu…

Su krize nereikia ir negalima taikstytis. Gražvis vakar aikštijosi, kad kiek čia galima pagal kitų nurodymus gyvent ir panašiai. Bet gi Lietuva ne viena pasaulyje. Kaip mes čia visi gyvenam visuomenėje, taip ir Lietuvėlė yra pasaulio dalis, pasaulinio organizmo ląstelė. Ir tai reiškia, kad mes čia turim krizę ne todėl, kad visam pasauly krizė, tai dai ir mes ją apturėkim. Ir nereiškia, kad nusibodo ji, užsimanėm ir išlipom. Lietuva yra priklausoma nuo pasaulio. Ir, pakartosiu savo vakarykštę top frazę, reikia su tuo susitaikyti. Taip, kai kuriose srityse mes galim pašokinėti, bet ne ekonomikoje.
Mes tiesiog geografiškai ir politiškai per maži. (sounds pessimistic, but oh su true..). Politiškai – nes esam ant fronto tarp dviejų jėgų, neturim jokių pasaulinių galių ir įstaigų. Geografiškai – tai kažkiek lemia ir ekonomiką. Neturime mes jokių didelių išteklių. Kažkada internetuose sklandė straipsnis apie slaptus visokiausių mineralinių išteklių klodus po šalimi, bet, manau, jei iš tiesų jų tiek būtų, kiek ten rašė, seniai juos naudotume. Neturime nei daugybės naftos – tie keli nedidukėliai telkiniai nepavers Lietuvos svarbia. Neturime dujų – net jei turėtume, tikiu, jas būtų privatizavę rusai. Neturime metalų rūdų – nėra sunkiosios pramonės.
Dabar tuoj gaučiau plytą, kad va, prie rusų buvo Lietuvėlėj sunkioji pramonė. O taip, bet žaliava tai buvo įvežtinė.
Apie nedarbą – man labai pikta, kad tiek žmonių sėdi darbo biržoj. Tačiau ne dėl milžiniško nedarbo pikta, o kad labai didelė masė žmonių nieko nedaro, kad tą darbą turėtų. Užsiregistruoja biržoje ir siurbia dirbančiųjų sumokėtus mokesčius (apie socialinės paramos sistemą vėleliau). Daugybė jų net nebando to darbo ieškoti. Tokius pateisinu tik tada, kai jie yra neįgalūs arba prie pat pensijos, nes iš tiesų tokiems darbą susirasti gerokai sunkiau. Ir nesuprantu tų, kurie kratosi darbo ne pagal specialybę. Žinoma, tikrai labai ne kažkas, kai pagal specialybę esi teisininkas, o dėl krizės turi plauti grindis ar indus, ar tualetus. Bet, kamon, tai toks pat darbas. Kaip sako, pinigai nekvepia. Jei jau taip reikia darbo, nėra iš ko nusipirkti ne tik sviesto, bet ir duonos, tada jau į darbo pobūdį neturėtų būti žiūrima pagal "patinka, nepatinka".
Kas dar dėl darbo – o taip, iš tiesų, jei ir randi darbą, neretai jis būna šešėlinis. Taigi nemokami mokesčiai valstybėj. Tikrai nuoširdžiai ir naiviai tikiu, kad pakankamai daug darbdavių norėtų turėti legalų verslą ir legalius darbuotojus, bet čia jau susiduriama su valstybės prikolais. Pritariu siūlymams palengvinti verslo steigimo ir išlaikymo principus, supaprasti mokesčių mokėjmo tvarką. Tikrai Lietuvoje yra verslių žmonių, bet dėl neaiškių biurokratinių mechanizmų daug kas nenori/bijo pradėti verslą. Reikia duoti žmonėms galimybę.
Kaip ir žadėjau – apie socialinės rūpybos sistemą. Lietuvoje, kiek pamenu, yra apie vienas milijonas su truputuku dirbančių žmonių. Vadinasi yra dar du milijonai su truputuku   jų išlaikomų tautiečių.
Dėl mokyklinio amžiaus vaikų viskas aišku, barbariška versti dvylikamečius dirbti. Bet nuo šešiolikos turėtų būti įmanoma įsidarbinti. Žinoma, ne fabrike ar panašiai, bet turėtų būt skatinamos tokios programos, kokioje ir aš pati dalyvavau. Po dešimtos klasės mokykloje buvo pasiūlyta mokinių įdarbinimo programa, dalyvavo kas norėjo – reikėjo dažyti sienas mokyklose ir panašiai. Tada tie šeši šimtai litų buvo didelė paskata ne tik finansiškai, bet ir suteikė viltį, kad dirbti ir mes galim. Nuo tokių darbininkų gal ir kvaila nuskaičiuoti mokesčius, jie gi dažniausiai dirba tik vasarą, bet tai tikrai puikus jaunimo padrąsinimas.
Apie studentus jau atskira šneka. Didelės daugumos tėvai nelabai gali paremti, o darbą suderinti su tvarkaraščiu dažnai yra itin keblu. Aišku, yra tokių, kurie suderina, bet mano manymu, studijuojant reikia studijuoti, nes blaškymasis yra ne kažką.
O dabar skaudžiausia dalis – pagyvenę žmonės ir jų pensijos. Man labai labai labai pikta, kad pensininkai pastoviai verkia, kad neturi pinigų. Tikrai yra tokių, kurie neturi, gyvena lūšnose ir valgo duoną su vandeniu. Bet yra ir kitokių. Kiekvieną savaitę laikraščiuose atsiranda straipsnių, kad iš bobutės pensininkės pavogė/dingo tūkstančiai litų. Ne dešimtinės ar bent jau šimtinės, kaip priklausytų neturtingiesiems pensininkams, o dešimtys tūkstančių. Tai čia viena. O kita, man labai graudžiai norisi, kad pensininkai pagaliau suprastų, kad pensijoms valstybė gali skirti tik tam tikrą, nuo valstybės tuometinių pajamų priklausančią, dalį. Na ir kas, kad ta minia pensininkų, dirbusių prieš 30 metų (visų pajamas sudėjus) uždirbo let’s say 500 mln. litų, o dabar valstybė gali skirti jiems tik let’s say 300 mln. Dabartinių pensininkų pensijas uždirba dabar dirbantys žmonės. O jiem dar reikia ne tik privalomus sodros, pajamų ir kitokius mokesčius atiduoti, bet ir už butus susimokėti, vaikus į mokyklą išleisti ir galų gale pavalgyti. O be to, bobutės visąlaik verkia, kad išleidžia beprotiškai daug vaistams. Na taip, vaistų kainos ohoho.. Bet kai pagalvoji, kad daud tų bobučių vartoja ne tik daktarų išrašytus vaistus, bet ir tuos, kuriuos nusprendžia vartoti savo nuožiūra. Patikėkit, tokių yra žiauriai daug. …

eh.. net susinervinau. reikia pailsėt.

Tu bi kontinued

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , , , , , .


Dėstytojų perliukai 3

"net ir vėžliai, atrodo, turi keturias kojas.."  – Morfologija. Artūras Judžentis
"Loja, tipiški šunys loja." – Morfologija
"Viskas mokylinėje gramatikoje gerokai lengviau, nes jie mano, jog mokiniai nėra labai protingi."  Morfologija
"Skiriasi reikšmė "valgyti" ir "nevalgyti" – Morfologija
" J atsirado dėl fizikos dėsnių." Morfologija
"Gal prisimenat taisyklę? O gal galit vietoj sugalvot ją?" Morfologija
"kai išrėži, lieka ruožas, pabandykit ant nugaros." Morf.
"Liaudies etimologija "vakar"- "va, karo, žiū." morf.
"gramas ir gramatika, susiję, ar ne?" morf.
 "Kai padaro po gramą, tada kalbininkai rašo gramatiką" morf.
"jaunuolis nebūtinai yra mažas, ir net nebūtinai mielas. Kaip ir raguolis" morf.
"mane tą dieną ištiko trys pykčiai" morf.
" Ar "mes" būtinai visada surado "aš ir aš ir aš’?" morf.
"Juk, kai norime pasidžiaugti, nebūtinai perkame balandį…" morf

"su studentais dėstytojas vieno ūgio, be studentų – kito." Akcentologija. Bonifacas Stundžia
"Ištęstumas tinka maldavimui. Kai norite kažką išmelsti, pakeiskite priegaidę…" Akcent.
"Tik vienose smegenyse gali būt įrašyta rAAAktai, o kitose – raktaIIIII." Acentologija
"lietuviškas kirtis – laisvamanis" Akcent.
" o jeigu abejojate savo tarimu, tai svyruojate kaip nendrės" Akcent.
"o aš pažįstu visas Vilniaus Tatjanas"  Akcent.
"Tai žmogus dėl tinginystės linkęs mažumas naikinti" Akcent.
"kirčiuoti lengvą, betoną rankomis maišyti sunku" Akcent.

"Bha ny" jei iš anglų kalbos, tai čia Bani, nu bunny.. " Baltistikos įvadas. B. Kabašinskaitė
"sklerozė iš antros eilės" Balt.

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , .


Apie skaitymą

 Perskaičiau 15min.lt tekstuką apie skaitymo žaizdą. Ir kaip.. Taip, yra ta problema, kad žmonės neskaito. Bet nekaltinčiau dėl visko pardavimo kultūros. Labiau žmonių požiūrį į skaitymą, išsilavinimą. Dabar juk be proto populiaru stoti į teises, vadybas ir panašiai. O ten juk grožinės literatūros nereikia. Pažįstu gan nemažai tokių, kurie stojo į panašias specialybes ne tik dėl "perspektyvų", bet ir dėl mokykloje įkaltos nemeilės knygoms. Beje, tai įkala ne tik mokykla, bet ir, neretai, šeima. Ne kartą iš pagyvenusių žmonių esu girdėjusi, jog skaitymas – laiko gaišimas ir, apskritai, tinginių darbas. O juk močiutės ir seneliai kaip tik turėtų skaityti vaikams pasakas ir parodyti skaitymo malonumą. Dar grįžtant prie mokyklos – programoje yra tikrai labai nedaug mokiniams įdomių kūrinių. Nereikšiu dabar nuomonės apie Žemaitę ir ko., bet jie tikrai ne mokyklai, kad ir kokia lietuvių literatūros klasika juos belaikytume. Ir pats kūrinių nagrinėjimas mokykloje nėra įdomus, įtraukiantis. Jei mokiniams leistų pamatyti kūrinyje tai, KĄ  JIE mato, būtų protingiau. Pati dabar universitete skaitau labai daug to, ką skaitėme mokykloje, ir čia leidžia pamatyti tai, ką matom mes, studentai. Bet čia jau programų sudarymo problema, apie ją kada nors…
Dar dėl skaitymo – na nežinau, ar tiek jau daug to šlamšto knygynuose. Kulinarijos knygos – irgi knygos, jų leidime tikrai nieko blogo nematau. Na ir kas, kad jos pilnos paveiksliukų, o teksto mažai. Kaip kitaip pateikti šiuolaikinę kulinarijos knygą? Prirašyti apie kiekvieną produktą po apsakymą? Taigi net "Didžioji Virėja" – vien tik receptai, nė lašo literatūriškumo, tik jokių iliustracijų. O dar nesutikau nė vieno ją išpeikusio.
O kiek pastebėjau, tiesa, knygyne buvau senokai dėl studentiško neturto, tai dabar visai sparčiai perleidinėja klasiką, ta prasme tikrą klasiką – ir Remarką, Gėtę, Dantę, Hemingvėjų, Kamiu, net graikų senukus.

Kas dėl dabartinio knygų pateikimo – pageidautina kuo didesniu formatu, kietais viršeliais ir storu, puriu popieriumi – tai čia grynas leidyklų pasipelnymas. Kažkada gavau dovanų knygą (dabar nepamenu net kokią) ir po to namie užtikau tą pačią, tik seno leidimo. Naujoji buvo gal trigubai didesnė ir storesnė. O kadangi kuo daugiau lankų, tuo brangiau knyga kainuoja pirkėjui, tai šriftas išdidintas tiek, kad bobutė be akinių gali skaityt visai ramūniškai. Ir tap daro visom perleidžiamom knygom.

Ir leidyklos baisiai skundžiasi dėl mokesčių, pirkėjų neaktyvumo ir taip toliau. Bet kažkodėl knygas sėkmingai leidžia. Ir kažkas jas perka.

Nesakyčiau, kad ta neskaitymo "žaizda" tokia jau baisi ir gili, kaip rašo tam 15min.lt  straipsny. Taip, ji yra. Bet kiekvienas anksčiau ar vėliau "atsiverčia" į skaitymą.

Kažkaip neužbaigiau čia, bet labai skrandis pyksta. Gal vėleliau pratęsiu

Posted in Neklasifikuota.


Seni öldün sandım ruhum

Ne zaman geldin ruhum ?                                                    Kada atėjai, mano siela?
Görmedim seni.                                                                      Tavęs nemačiau.. Kai iš
Uçaktan atlarken unuttum galiba.                                     Lėktuvo iššokau, turbūt užmiršau
Özledim ruhumu…                                                                Pasiilgau tavęs, mano siela..

Sarıl bana ruhum                                                                  Siela, apkabink mane..
Ne olur sar beni.                                                                    Kad ir kas, laikyk
Çığlıklar geçti üstümüzden                                               Klyksmai mus aplenkė
Bulutlar geçti.                                                                          Debesys praslinko
Ve o gençlik günlerimizde                                                 Kaip ir mūsų jaunystė.
Sen ve biz.                                                                                   Tu ir mes…
Seni öldün sandım ruhum,                                                  Maniau, tu mirei, mano siela,
Biliyor musun ?                                                                              Ar žinai?

Sensiz yaşamaya alıştırdılar galiba.                            Be tavęs turbūt gyventi priprato.
Özledim ruhumu…                                                                     Pasiilgau tavęs, siela.

Ir dabar tai man neduoda ramybės.

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , .


bet aš tikrai esu Šėtonas

Ryt mano turkeliai turės į ką mėtyti akmenis.  Turėjau pasijusti bjauria ir pikta, nesuprantančia kūrybiškumo ir pasipūtusia kale, bet, ala ala, nepasijaučiu niekaip. Prisipažinsiu esu baigusi dailės gimnaziją ir tuo didžiuojuosi bei neslepiu. Kartais pakomentuoju kitų, besigiriančių "menininkų" darbus. Pati, beje, savęs menininke nelaikiau ir nelaikysiu, kamon, juk tik gimnaziją pabaigiau, ne aukštąją. Kuri, beje, pripažinkime, Lietuvėlėje yra apgailėtino lygio.  Taigi, pakomentuoju laiks nuo laiko.
Šiandien kaip tik atėjo pas mane grupiokė ir sako: "pakomentuok, ką manai apie šitą mano darbą". Geraiiii. O darbelis, o ala ala. Negaliu teigti, kad negražus, gal kam ir patiktų. Tiesa, ir man ten buvo kelios gražios vietelės.  Bet. Ji vis sako, kad nenori ir negali dirbti pagal taisykles. O ten juk akvarelė, kuri turi tiek taisyklių technikai, tikrai ne kompozicijai ir idėjai. Dėl kompozicijos niekad nesiryžčiau kalbėt, pati nemoku jos. O va apie techniką šį tą galiu pasakyt. Tai va, ten tos technikos buvo tik pora atsitiktinių gražių suliejimų. Nei skaidrumo, nei spalvų maišymo. O baisiausia – ant viršaus guašo kontūrai. Ne šiaip kontūrai, o reljefiniai, iškilę ohoho. Ir dar tik atėjusi ji man skundžiasi, kad niekaip neišdžiūvo ta akvarelė, tai ji dar šlapią rėmino. Na žinoma, kur tau tokie sluoksniai išdžius. Negana to, guašas dar ir ant stiklo išsitrėškęs. Dar apie techniką – ant paprasto spausdinimo lapo. Su nustebimu, kad jis susiraukšlėjo… Ir visą laiką gynėsi, kad ji negali dirbti pagal taisykles, nes tai ne jai… Apie rėminimą su pasportu net nebuvo kalbos.

O labiausiai mane prikalė, kai ji sako: "O kaip manai, už kiek tokį galėčiau parduot". Anksčiau aš dar bandžiau išlikt korektiška, bet dabar jau nebesugebėjau. Atsakiau, kad man niekaip niekaip sąžinė neleistų to daryt. Ji apsimetė, kad suprato, apie ką aš čia, ir išėjo. Gal dabar tyliai verkia kur kamputy.

Atsiprašau, bet taip negalima. Tam, kad galėtum dirbti taip kaip nori, pirmiausia reikia išmokti taisykles. Ar tai matematika, ar tai kalba, ar akvarelė. Ir jei nori parduoti kažką, tai parduok kokybišką daiktą. Kad po to nebūtų gėda pačiam.

Mau.

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , , , .




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos