Jaučiuosi jau turinti pakankamai info ir gana tvirtai susiformavusią nuomonę, kad galėčiau kalbėti. Žinoma, labai realu, jog viskas ims ir pasikeis, kad tapsiu visgi_tikrai_nekenčiamiausia, bet whatever. Žodžio laisvė yra žodžio laisvė.
Taigi. per pastaruosius beveik dešimt mėnesių teko pažinti keletą žmonių. Beveik kiekvieną mielą dieną su jais bendrauti, dirbti ir mokytis
Aptarsiu kiekvieną, vardų neminėdama, eilė atsitiktinė.
Apie šį žmogų turiu mažai ką pasakyt, nes mes beveik nebendravom. Kiek persimesdavom pora sakinių, kiek paplepėdavom per pertauką bet nieko daugiau. Tik pats pirmas įspūdis, po pirmų kolių – kaip žmogus, šitiek tūsindamas, nemiegodamas naktim, nesimokydamas gali taip gerai rinkti pažymius?
Dabar, kaip pavadino kiti, mūsų grupės mama ir išmintis. Pirmojo semestro gale išgyvenom nedidelį konflikta, bet viskas gerai, ar ne? Pasirodo toks žiauriai mielas, nuoširdus, geras, aktyvus, žingeidus žmogus. Ir labai gerai besitvardantis prieš mūsų visų draugą gauratarankį.
Iš pradžių man tai atrodė daugiausia perspektyvų draugystei teikiantis žmogus. Tikrai įdomus ir turintis ką pasakyti. Bet ir su juo išgyvenome konfliktą, kuris turbūt nepraėjo be rimtesnių pėdsakų. Po to mane ėmė nervinti manieros, kai kurie užmetinėjimai į mano pusę, aktyvus, kartais įkyrokas bandymas veržtis į mano teritoriją. Mano galimi draugai ir ypač mano draugų simpatijos nebūtinai tampa man artimi.
O štai turime žmogų, pilną sveiko gyvenimo džiaugsmo. Tai vienas iš dviejų, iš kurio gali laukti fantastiškai juokingo atsakymo ar replikos, paprasto, vilnietiškumo nesužaloto nuoširdumo ir atvirumo.
Su šiuo žmogumi pradžioje bandžiau megzti draugystę, bet nieko neišėjo. Matyt, buvo per staigus atsivėrimas iš jo pusės, per didelis noras dideliais tempais tapti draugais. Ir kiek per didelis užsisklendimas, neaiškaus pykčio protrūkiai, noras būti minioje, bet nepritapimas. Piktdžiuga, kai kitiem nesiseka, liguistas noras būti aukščiau.
Šitam žmogui papasakojau daug ir visai juo pasitikiu. Daugeliu atžvilgių mūsų nuomonės sutampa, galim susėst ir kaip dvi kūmutės paplepėt. Nors, gaila, aš nemėgstu klubų.
Čia yra mįslė. Atrodo mielas, nuoširdus žmogus. Bet nieko aš apie jį nežinau ir nesugebu išgaut. Nors gal taip dar įdomiau? Nors sklinda gandas, kad nemėgsta dalintis.
O taip. Šis ilgai buvo grupės aptarimų objektas dėl savo erudicijos, nuomonės ir panašiai demonstravimo. Įkyraus ir retkarčiais ne vietoj demonstravimo. Nors su juo kartais pašnekėdavau tikrai įdomiai, man įdomiom temom irgi yra atsakymai. Bet kartais nervuoja vieną akimirką vaidinimas, kad čia nieko nesuvokia, čia kažkas mistiško, o po kurio laiko jau aiškina, kaip čia lengva ir nėra problemų.
Ohohohoho. Nežinau, iš tiesų, kodėl nemėgstu šio žmogaus, nors nusišaut, bet nemėgstu. Toks paviršutiniškumas, neįsiklausymas į kito nuomonę, betikslis skubėjimas, plepėjimas, amžinas kikenimas.
O apie šį žmogų nežinau, ką pasakyt. Irgi mažokai bendravom. Nors man panašu, jog čia visų draugas, tik neilgam arba, jei ilgam, tai daug kam paviršutiniškas.
Dabar apie tą antrąjį, kuris teikia paprasto gyvenimo džiaugsmo. Toks geraširdis, besirūpinantis, bet niekada neparodantis, kad jam pačiam sunku. Mielybė.
Žmogus, kuris man vėlgi neaiškus. Vieną kartą, atrodo susėdi, pakalbi kaip su žmogum, kitą kartą jau, žiū, kažkokie cirkai ir nesąmonės.
Na, ir aš pati. Kaip jau turbūt aišku, aš pati esu niekuo nepatenkita, bjauri bambeklė. Man niekas neįtinka, jei nėra toks, kaip aš. Turbūt be laiko pasenau. Man daug kas grupėje vis kartoja, kad aš visai mielas ir geras žmogus, įdomi pašnekovė su tvirta nuomone, bet netgi stengiuos išklausyti kitus. O aš sau tyliai galvos kertelėj kikenu, nes oj žmonės… gyvatė aš kaip reikiant.
