Pastaruoju metu išgyvenu nekažkokį įtampų laikotarpį. Ir esu velniškai pikta. Norėčiau papasakoti apie vieną pykčio priepuolį, kurį, kuklia savo nuomone, laikau šventu.
Taigi. Kaip visada negaliu minėti vardų, bet čia mane greitai išriš. Dabar mum reikia labai daug skaityt. Bet ne veltui filologynas, taip ir turi būti. Pripažįstu, kai kurie skaitymai tikrai labai neįdomūs, varginantys, atimantys daugybę laiko, kurį galėčiau paskirstyti kitur. Aš pati kartkartėmis pasiskundžiu, kad jau už3,14so tiek skaityt, bet nekeikiu to, pati juk pasirinkau.
Todėl man labai pikta ir skaudu žiūrėt ir klausyt žmonių, kurie juodžiausiais žodžiais iškeikia, ką skaito, nieko gero ir vertingo ten nemato, vadina tai laiko švaistymu. Ir šiaip, ko gero, nė vienos disciplinos, kiek supratau iš jų šnekos, negali pakęsti. Štai čia ir sukyla mano šventas pyktis ir norisi staugti. Tai kam čia atėjo, jei skaityt negali pakęsti, jei nieko gero ir pakeičiančio vidų nemato, jei niekas neįdomu? Dėl diplomo? Dėl įdomaus programos pavadinimo? Dėl ko?
Žinau, atrodo, kad čia rašo pikta sena tetutė mokytoja. Bet aš taip jaučiuosi, aš už mokymąsi iš pašaukimo.
