Skip to content

Categories:

Švento pykčio priepuolis 1

Pastaruoju metu išgyvenu nekažkokį įtampų laikotarpį. Ir esu velniškai pikta. Norėčiau papasakoti apie vieną pykčio priepuolį, kurį, kuklia savo nuomone, laikau šventu.

Taigi. Kaip visada negaliu minėti vardų, bet čia mane greitai išriš. Dabar mum reikia labai daug skaityt. Bet ne veltui filologynas, taip ir turi būti. Pripažįstu, kai kurie skaitymai tikrai labai neįdomūs, varginantys, atimantys daugybę laiko, kurį galėčiau paskirstyti kitur. Aš pati kartkartėmis pasiskundžiu, kad jau už3,14so tiek skaityt, bet nekeikiu to, pati juk pasirinkau.
Todėl man labai pikta ir skaudu žiūrėt ir klausyt žmonių, kurie juodžiausiais žodžiais iškeikia, ką skaito, nieko gero ir vertingo ten nemato, vadina tai laiko švaistymu. Ir šiaip, ko gero, nė vienos disciplinos, kiek supratau iš jų šnekos, negali pakęsti. Štai čia ir sukyla mano šventas pyktis ir norisi staugti. Tai kam čia atėjo, jei skaityt negali pakęsti, jei nieko gero ir pakeičiančio vidų nemato, jei niekas neįdomu? Dėl diplomo? Dėl įdomaus programos pavadinimo? Dėl ko?
Žinau, atrodo, kad čia rašo pikta sena tetutė mokytoja. Bet aš taip jaučiuosi, aš už mokymąsi iš pašaukimo.

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , , .


Kasdienybės karaliai, o keksiukai

kažkada rastelėjau interwebsuose keksiukų/muffinų receptą. Bandžiau jau keletą kartų, pavyko visų teigimu, puikiai. taigi dalinuosi receptu.

3/4 puodelio miltų
1/3 puodelio paprasto cukraus
šaukštukas kepimo miltelių
šaukštukas vanilinio cukraus
~70g sviesto/margarino
2 kiaušiniai
truputukas pieno, apie 2-3 šaukštai

papildomai tinka bet kas. aš, pvz., dedu bananą arba  braškių uogienės, arbajuodų serbentų, šokolado, jogurto vietoj pieno. žodžiu, fantazijos laisvė.

gamyba: cukrų išsukam su sviestu ir kiaušinių tryniais iki vientisos masės (sviesto nešildyti). tada dedam po truputį miltus, vis įpilant pieno. kai išsukam visa tai, dedam kepimo miltelius ir vanilinį cukrų. kai viskas tampa puroka vientisa tąsia mase, galima dėti papildomus priedus. galų gale viską sumaišom su gerai išplaktais kiaušinių baltymais. orkaitę per tą laiką įkaitinam iki 150-170 laipsnių, užstatom ant kepimo su pilnu cirkuliavimu. keksiukų indukus ištepam sviestu ir kraunam tešlą, bet paliekam vietos pakilti. orkaitėj kepam apie 20 minučių. paskutinėmis minutėmis režimą pakeičiam į skrudinimą iš viršaus.

skanaus

Posted in Neklasifikuota.


Neminint vardų

Jaučiuosi jau turinti pakankamai info ir gana tvirtai susiformavusią nuomonę, kad galėčiau kalbėti. Žinoma, labai realu, jog viskas ims ir pasikeis, kad tapsiu visgi_tikrai_nekenčiamiausia, bet whatever. Žodžio laisvė yra žodžio laisvė.

Taigi. per pastaruosius beveik dešimt mėnesių teko pažinti keletą žmonių. Beveik kiekvieną mielą dieną su jais bendrauti, dirbti ir mokytis

Aptarsiu kiekvieną, vardų neminėdama, eilė atsitiktinė.

Apie šį žmogų turiu mažai ką pasakyt, nes mes beveik nebendravom. Kiek persimesdavom pora sakinių, kiek paplepėdavom per pertauką bet nieko daugiau. Tik pats pirmas įspūdis, po pirmų kolių – kaip žmogus, šitiek tūsindamas, nemiegodamas naktim, nesimokydamas gali taip gerai rinkti pažymius?

Dabar, kaip pavadino kiti, mūsų grupės mama ir išmintis. Pirmojo semestro gale išgyvenom nedidelį konflikta, bet viskas gerai, ar ne? Pasirodo toks žiauriai mielas, nuoširdus, geras, aktyvus, žingeidus žmogus. Ir labai gerai besitvardantis prieš mūsų visų draugą gauratarankį.

Iš pradžių man tai atrodė daugiausia perspektyvų draugystei teikiantis žmogus. Tikrai įdomus ir turintis ką pasakyti. Bet ir su juo išgyvenome konfliktą, kuris turbūt nepraėjo be rimtesnių pėdsakų. Po to mane ėmė nervinti manieros, kai kurie užmetinėjimai į mano pusę, aktyvus, kartais įkyrokas bandymas veržtis į mano teritoriją. Mano galimi draugai ir ypač mano draugų simpatijos nebūtinai tampa man artimi.

O štai turime žmogų, pilną sveiko gyvenimo džiaugsmo. Tai vienas iš dviejų, iš kurio gali laukti fantastiškai juokingo atsakymo ar replikos, paprasto, vilnietiškumo nesužaloto nuoširdumo ir atvirumo.

Su šiuo žmogumi pradžioje bandžiau megzti draugystę, bet nieko neišėjo. Matyt, buvo per staigus atsivėrimas iš jo pusės, per didelis noras dideliais tempais tapti draugais. Ir kiek per didelis užsisklendimas, neaiškaus pykčio protrūkiai, noras būti minioje, bet nepritapimas. Piktdžiuga, kai kitiem nesiseka, liguistas noras būti aukščiau.

Šitam žmogui papasakojau daug ir visai juo pasitikiu. Daugeliu atžvilgių mūsų nuomonės sutampa, galim susėst ir kaip dvi kūmutės paplepėt. Nors, gaila, aš nemėgstu klubų.

Čia yra mįslė. Atrodo mielas, nuoširdus žmogus. Bet nieko aš apie jį nežinau ir nesugebu išgaut. Nors gal taip dar įdomiau? Nors sklinda gandas, kad nemėgsta dalintis.

O taip. Šis ilgai buvo grupės aptarimų objektas dėl savo erudicijos, nuomonės ir panašiai demonstravimo. Įkyraus ir retkarčiais ne vietoj demonstravimo. Nors su juo kartais pašnekėdavau tikrai įdomiai, man įdomiom temom irgi yra atsakymai. Bet kartais nervuoja vieną akimirką vaidinimas, kad čia nieko nesuvokia, čia kažkas mistiško, o po kurio laiko jau aiškina, kaip čia lengva ir nėra problemų.

Ohohohoho. Nežinau, iš tiesų, kodėl nemėgstu šio žmogaus, nors nusišaut, bet nemėgstu. Toks paviršutiniškumas, neįsiklausymas į kito nuomonę, betikslis skubėjimas, plepėjimas, amžinas kikenimas.

O apie šį žmogų nežinau, ką pasakyt. Irgi mažokai bendravom. Nors man panašu, jog čia visų draugas, tik neilgam arba, jei ilgam, tai daug kam paviršutiniškas.

Dabar apie tą antrąjį, kuris teikia paprasto gyvenimo džiaugsmo. Toks geraširdis, besirūpinantis, bet niekada neparodantis, kad jam pačiam sunku. Mielybė.

Žmogus, kuris man vėlgi neaiškus. Vieną kartą, atrodo susėdi, pakalbi kaip su žmogum, kitą kartą jau, žiū, kažkokie cirkai ir nesąmonės.

Na, ir aš pati. Kaip jau turbūt aišku, aš pati esu niekuo nepatenkita, bjauri bambeklė. Man niekas neįtinka, jei nėra toks, kaip aš. Turbūt be laiko pasenau. Man daug kas grupėje vis kartoja, kad aš visai mielas ir geras žmogus, įdomi pašnekovė su tvirta nuomone, bet netgi stengiuos išklausyti kitus. O aš sau tyliai galvos kertelėj kikenu, nes oj žmonės… gyvatė aš kaip reikiant.

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , , , .


Nurašytos knygos

Šiandien mane išdūrė grupiokė. Sako, Mickevičiaus bibliotekoj knygų nurašymas, varyk, pasiautėk. O, galvoju, puiku. Mokykloj, kai būdavo nurašymai, galėdavai TOOOOOKIO gėrio prisirinkt, kad net nuostabu. Nuėjau a į tą Mickevičių, pašiurpinau bibliotekininkę klausimu "o tai kur čia tas nurašymas?". Ir ta puolė aiškint, kad čia ne namai, negalima taip imti ir atiduoti knygų, yra likvidavimo taisyklės, knygas reikia antspauduot, braukt iš sąrašų. "O kur jos keliauja po to?". Į makulatūrą, kad ir kaip gaila. Ir dar aiškino, kad jei nurašo, tai tų knygų TIKRAI niekam nebereikia. O juk galėtų bent akį duot užmest norintiems, a? Kiek knygų būtų išgelbėta nuo virtimo tuoletinio popieriaus rulonais?

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , .


apie darbų šlifavimą

Pastaruoju metu daug galvoju apie įvairių rūšių darbų šlifavimą. Išbaigtas, nugludintas, apmąstytas ir permąstytas darbas gražu. Bet ne visada. Gana dažnai surandu tokiu nuotraukų ar piešinių, kur viskas taip iškrapštyta, kad net koktu žiūrėt, nufotošopinta iki visiškos nerealybės. Nesakau, kad fotošopas yra blogai, tiesiog… Gal čia tinginiškas požiūris, bet aš savo nuotraukas kiek įmanoma vengiu retušuot, taisyt, karpyt ir panašiai, lygiai kaip ir piešinius. Žinoma, prie piešinių reikia ilgiau, krupščiau padirbėt. Tačiau nuotraukos, mano kuklia nuomone, yra tik akimirkos pagavimas, ne joks menas. Svarbu jų kompozicija, spalvų deriniai, šviesotamsa, bet pasak Aristotelio, naujos tikrovės jos nekuria, tik užfiksuoja jau esamą.
Kiek sudėtingiau man galvot apie darbą su literatūra. Nežinau, nuoširdžiai nežinau, kaip gimsta kūriniai. Esu parašiusi keletą menkaverčių eilėraščių, daugybę įžangų didingų užmojų ir planuotai sudėtingų siužetų kūriniams. Bet viskas ir sustoja ties pradžia. Nežinau, neįsivaizduoju, kaip reikia dirbti su literatūra.

Posted in Neklasifikuota.


Apie kalbą ir kitas bėdas

Prieš pradedant filologines studijas, niekada nė nebuvau pagalvojus, kaip nučiuoš stogas. Kalba iki šiol atrodė toks natūralus, lengvas dalykas, toks įgimtas procesas. O štai dabar aš po truputį einu iš proto. Man niekad iki šiol nebuvo taip sunku rašyti. Rašyti bet ką: blog’ą, referatą, straipsniuką. Mums tik truputėlį praskleidė tą kalbos mechanizmo (organizmo) šydą, po kuriuo tiek smagračių, kraujagyslių, nervų galūnėlių, kabelių ir ko tik protas neprigalvoja. Ta sistema netrukdo gyvent, kol jos nematai. O kai pamatai, imi galvot, kaip jos nepažeidus, pasilinksminti kūryboje. Išprotėsiu.

Posted in Neklasifikuota.


apie nemokamą mokslą ir kitus nemokamus reiškinius

    Pastaruoju metu aplink labai daug kas šneka apie nemokamus dalykus: nemokamą mokslą, nemokamas knygas/filmus/muziką, nemokamas ar bent žiauriai pigias keliones, renginius ir taip be galo. Suprantu, krizė visiems, norisi kuo daugiau sutaupyti, bet norisi ir lavintis, keliauti, linksmintis ir net pavalgyti dykai.
   Ir aš visiškai to nesmerkiu, man pačiai irgi dažnai to norisi. Bet pagalvoju, jog, jei aš nemoku už kažką, vis tiek kažkas tai apmoka. Ir kažkam bet kokiu atveju kainuoja mane mokyti, man rašyti knygas, statyti filmus ir spektaklius ir kažkur mane nuvešti. Tas paslaugų teikėjas irgi nori valgyti, nori lavintis ir dar daug ko. Taip išeina, jog ir jam kažkas tai turi apmokėti. Ir ta ratas sukasi be pabaigos.
   O nemokamų dalykų juk būti negali. Jei kažkas yra tikrai nemokama, tai arba tai apgaulė, arba tai dovana. Už apgaulę tikrai reikės apsimokėt, o dovanos – juk dovanotojui irgi reikia kažkaip atsidėkot. Paslaugos negali būti nemokamos. Aš tau obuolį, tu man dešros/ aš tave pavežėsiu, tu man knygą/ aš tave apkirpsiu/ tu mane išmokyk kept pyragą. Nes jei tai neabipusiai mainai, tai vienas lieka nuskriaustas, o to nė vienas sau nenori.
   Taigi už viską reikia mokėti, tai natūralu. Galbūt, jei yra galimybė, ne pinigu, o kita paslauga ar preke, bet viskas turi savo vertę. Todėl aš sutikčiau mokėti tuos 8tūks. už savo mokslą, nes dėstytojai irgi nori nusipirkti kitų paslaugų. Nes aš tikiuosi, kad jei kada tektų dėstyti, man irgi užmokėtų už mano teikiamą paslaugą.

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , , , .


Besiruošiant Subačiaus egzui…

perliukai iš konspektų:

. Tikras filologas su pašaukimu gali perskaityti bet kokį tekstą bet kokia kalba bet kokiu raštu.
. Semantinis debesėlis verčia mus verkti.
. "Pasakymas gali būti nuo "O!" iki Iliados.
. Grožio išgyvenimas – materialus. Be ausyčių, akyčių ir liežuviukų – jokio grožio.
. Istorinis tyrinėjimas – optikos dalykas.
. Būdas nudaigoti raganą – čia jau stiliaus klausimas.
. Po Viduramžių filologijoj – nieko naujo fundamentalaus.
. Šventas Raštas – didžiausia žanrų įvairovė ever.
. Tarzanui "plytos" nėra.
. Kelio ženklai – elito sąmokslas prieš liaudį.
. Yra toks jungtukas "Tarpas", šnekamojoje kalboje – "Pauzė".
. Tolydu – laikas, medus – vientisa. Diskretu – javainiai, tekstilė iš elementų.
. Literatūra panašiausia į pėdkelnes.
. Rišlus tekstas – sviestas sviestuotas.
. Botanika – struktūralistų rojus.

TBC

Posted in Neklasifikuota.

Tagged with , .




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos